NAMAI

Apie romaną

Gabrieliaus kelionė yra kiekvieno žmogaus kelionė, tačiau pasakojama per jauno žmogaus prizmę tarsi leidžia skaitytojui pasijusti visažiniu, taip gudriai įviliodama į pokalbį su savimi. Gabrielius padaužo per žandelius kviesdamas paklausti savęs: kas nusprendžia, kad vienas ar kitas gyvenimo scenarijus yra teisingas? Taip pat, romane sunku nepamatyti Kito ir su atjauta pažvelgti ne tik į save, bet ir į mus supančius. Tačiau net ir neneriant gilyn - skaitytojui bus įdomu sekti pagrindinio veikėjo istoriją vedamą maištaujančios širdies.

Namai

ALDONOS VAIKAS

Mama, esu gėjus, - nei iš, nei iš to leptelėjau jai beplaunant indus, gal net pasakiau „žydras“.

Pasvajok, - net neatsisukusi pasiūlė.

Svajojau, nes jaučiausi nepritapęs, desperatiškai ieškojau savo vietos ir įsivaizdavau, kad būdamas gėjumi priklausyčiau bent kažkur. Plius, nesupratau moterų ir meilė vyrams rodėsi lengviausias sprendimas.

Vaikystėje turėjau vienintelę draugę Aldoną. Aldute, - šaukdavo iš balkono mama, kai ji pakėlusi sijoną rodydavo putytę. Pirmą kartą buvo įdomu, vėliau Aldonos ekshibicionizmas pradėjo varginti. Norėdavau žaisti kamuoliu: šansą, kobrą, bulvę... bet ką, tik ne namus: pagavusi kamuolį pasikišdavo po sijonu, apglėbdavo rankomis ir sakydavo, kad laukiasi mudviejų vaiko.

Nežinojau su kuo pasikalbėti, kiti bendraamžiai tokių problemų – neturėjo.

Aldona laukiasi, - kažkada pasidalinau su suolo draugui.

...

Žinau, nereikia nieko sakyti: nuo rytojaus prašysiu padidinti dienpinigius, taupysiu vystyklams.

Atsidusau su palengvėjimu, kai Motina pranešė, kad kraustomės į Vilnių. Sakė, dėl darbo, tačiau skambėjo neįtikinamai. Aldona apsiverkė, buvo tokia nusiminusi, kad vargiai šnekėjo. Tik prieš ištariant paskutiniuosius sudiev, pasakė:

Būsiu, kaip tavo mama: užauginsiu viena.

Aldonos močiutė, Petronėlė, buvo pagarsėjusi pletkininkė, kaip radijas vakaro žinias, transliavo kaimynų paskalas. Jai net nereikėjo auditorijos. Ji tiesiog kalbėjo nesustodama: šluostydama dulkes, šluodama kilimus, pjaustydama morkas sriubai, mazgodama indus ir pan. Iš jos ir sužinojau, kad kiemsargis Pranas – gėjus. Ji sakė – pederastas. Kai grįžęs namo paklausiau mamos, kas yra pederastas, ji pagrasino, kad gausiu per liežuvį ir pasisodinusi virtuvėje prisidegė cigaretę.

Papasakok, ką žinai, - paprašė išpūsdama dūmą.

Kiemsargis dulkinasi su žydu iš trečios laiptinės/...

/... – užvertė akis, taip darydavo, kai jai pritrūkdavo žodžių, - klausiu, ką dar žinai, apie apie lytinius santykius?

Žinau, kad Aldona neturi pimpalo ir laukiasi mano vaiko.

Kur tavo tėvas, kai labiausiai reikia?

Ji retai kalbėdavo apie tėvą. Kažkada parodė išplaukusią nespalvotą nuotrauką ir pasakė, kad nuvežęs į gimdymo namus daugiau nepasirodė. Pradžioje neteikiau tam didelės reikšmės, tačiau ilgainiui tas sakinys apnuodyjo kraują ir viduje pradėjo vertis visa ryjanti tuštuma.

Traukinių stotyje pasitiko Motinos mokyklos laikų draugė Nijolė. Buvo šilta vėlyvo pavasario diena, švietė saulė. Nijolės banguoti ugnies spalvos plaukai kvepėjo jazminais. Panėriau į juos, kaip į Palangos jūrą. Tądien supratau, kas yra aistra.

Netrukus prasidėjo paauglystė. Pasidarė aišku, kad gyvenimas turi pasiūlyti, kur kas daugiau nė bemiegės naktys auginant įsivaizduojamą mudviejų su Aldona vaiką.

VILNIUS. NAUJA PRADŽIA

Tai nauja pradžia, nauja pradžia... - kartojo Motina rūkydama Nijolės virtuvėje.

Savaitgaliais iki paryčių jos gerdavo raudoną vyną. Nijolė paveldėjo butą sostinės centre, pačiame Gedimino prospekte, iš amžiną atilsį babūnelės. Taip vadindavo iškeliavusią močiutę, amžinąatilsįbabūnėlė. Vienu atsikvėpimu: balso tonas kildavo iki amžiną tęsdavosi per atilsį ir nusileisdavo per babūnėlė. Nijolė glumino kontraversiška asmenybe: laisva paukštė davatkos narve. Kartais sugebėdavo paprieštarauti sau tame pačiame sakinyje. Tačiau, tai netrukdė jos mylėti.

Ooo... kaip ją mylėjau. Laukdavau grįžtančios iš nesėkmingų pasimatymų iki vėlumos skaitydamas amžinąatilsįbabūnėlės namų bibliotekos knygas.

Dar nemiegi? – stebėdavosi nusiaudama batus. – Ateik, parūkysim.

Sėdėdavome virtuvėje, kartais tyloje. Ji rūkydavo svajingai žvelgdama į tolį, o aš grožėdavausi apnuogintais jos pečiais, ilgais elegantiškai pirštais ir kaip slėpdama už ausies, ji sutramdo nepaklusnią sruogą, kaip praveria putlias lūpas gosliai apžiodama per greitai smilkstančią cigaretę, kaip suglaudžia jas - tarsi bučiniui - išpūsdama dūmą. Nijolė buvo uždraustas vaisius, rojaus obuolys, o gal net visas dangiškas sodas? Kasnakt, užgesus šviesoms būdavau ištremtas į žemę.

PIRMAS KARTAS

Atsikrausčius į sostinę Motinos kaktoje atsirado nauja rūpesčio raukšlė. Tikiu, kad toliau „naujos pradžios“ buvo nieko nesuplanavusi. Dirbdavo po dešimt valandų per dieną, kartais septynias dienas per savaitę.

Pradžioje - laikina stotelė, ilgainiui - Nijolės butas virto namais. Nijolė neprieštaravo, jai patiko draugija ir tai, kad mano mama apmokėdavo sąskaitas. Netrukau priprasti prie gyvenimo naujame mieste. Tuo metu vilnius ryžtingai atsitiesinėjo po priespaudos ir ieškojo naujo identiteto: suklestėjo meninė raiška, atsirado kultūrinių iniciatyvų. Miestas tapo alternatyvaus meno, literatūros ir muzikos centru. Horizonte nebesimatė Vakarų, mes tapome horizontu. Tai buvo mano laikas. Mėgavausi laisve ir vienatve: brazdindavau gitara, klausiausi muzikos, pasmaukydavau, kartais paruošdavau namų darbus... Iš pažiūros - gyvenau autopiltotu, tačiau viduje kažkas kirbėjo, gal nerimas ar neišpildytas potencialas? Jaučiausi, kaip vėliau dainavo Britney, dar ne vyras, bet jau ir ne Motinos berniukas.

Vieną popietę aptaškęs sieną sėkla garsiai suaimanavau, praktiškai suriaumojau. Tikiu, kad tuo metu manyje mirė pasyvumas užleisdamas vietą pažinimo troškimui.

Neilgai trukus buvau užkluptas grabinėjantis klasiokės krūtis Nijolės miegamajame.

Nijolės kambarys buvo tarsi įelektrintas seksualine energija. Pamenu, kartą išgirdau ją dejuojant. Tyliai pravėriau duris ir sustingau užburtas nuogo kūno. Ji gulėjo ant nugaros: stangrios krūtys neigiančios gravitacijos dėsnius, sustandėję speneliai, mažumėlę įdubęs pilvas išryškinantis dubens kaulus, Nijolės pirštai švelniai glamonėjantys klitorį slydo vidun į drėgną jaukią tamsą... norėjau laižyti jos tarpkojį ištisą parą. Nijolė sugniaužė kairiąją krūtį, švelnią aksominę odą nusėjo šiurpuliukai...

Gabrieliau! – už nugaros išgirdau Motinos balsą.

Gabrieliau! – karštligiškai ieškodama šilkinio kimono prisijungė Nijolė.

Nesuprantu, ko jos tikėjosi? Tuo metu jau turėjau susitaupęs kelis šimtus litų stoties prostitutei. Prisistatė Žana ir pažadėjo nepamirštamą nuotykį.

Naiviai prisipažinau, kad būtų pirmoji mano moteris. Ji nusijuokė, beveik, kaip Julia Roberts filme Graži moteris, jei Julia būtų prasigėręs ūkininkas gyvenantis kaime, Vilkaviškio rajone.

Tai buvo pabaigos pradžia.

PIRMAS KARTAS. FOR REAL

Sugriuvus planui A, kitą dieną su Olesia susitikau Vingio parke.

Vaikščiojome susikabinę rankomis, abiejų delnai prakaitavo, bet nei vienas, nei kitas nedrįsome pasileisti. Sakau nedrįsome, nes skamba jautriau, iš tiesų, drebinau kinkas, kad ji nepasibaidytų.

Jau buvau nemažai išmokęs iš visų Nijolės nesėkmių. Žinojau, kad sukame penktą ratą ne todėl, kad jai patinka gamtos prieglobsčio ramybė, tai buvo preliudija.

Olesia buvo mažiau šneki, kalbėjo lėčiau, balso tonas švelnėjo su kiekvienu žodžiu, kol pagaliau sustojome. Ji suėmė mano veidą šiltais drėgnais delnais ir įsisiurbė į lūpas. Jaučiau švelnų rūgštumą ir braškinį pieno koktelį, įsivaizdavau, kad panašaus skonio būtų Nijolės tarpukojis.

Prispaudžiau ją prie kamieno. Bučiavomės aistringai, taip, kaip moka tik paaugliai. Vėliau bučinių intensyvumas išblės, liežuviai aptings, švelnūs erotiški pasikandžiojimai taps prisiminimu, kol galų gale liks tik sausoki pakštelėjimai.

Nori pačiulpsiu? - skambėjo tarsi žinotų, ką daro.

Mažumėlę sutrikau. Tačiau nenorėjau, kad mokykloje pasklistų gandai, kad Gabrielius mėmė, todėl storžieviškai paliepiau:

Apsisuk.

Lytinis aktas užtruko šešias minutes. Sakau lytinis aktas, nes tai taikliausiai perteikia pirmojo karto techniškumą. Pirmas kartas priminė autoįvykį, kuriame susidūrė du automobiliai, tačiau nukentėjusių buvo išvengta.

Viskas? – nusivylė Olesia.

Tądien supratau, kad patenkinti moteris bus nelengva. Ir, kad Olesia turi problemų su saviverte.

ŠEŠIOS MINUTĖS

Kol Vingio parke nerangiai glamonėjau Olesią, Nijolė garsiai skaitė laikraštyje išspausdintus buto nuomos skelbimus.

Gal jį išsiųsti? – braukdama lako šepetėliu per nagą postringavo Motina.

Kur? – išlindusi iš už laikraščio smalsavo Nijolė.

Į Ameriką.

...

Gal persikraustyti į Vilnių buvo skubotas sprendimas? Nežinau, ko tikėjausi... Kaune buvo mažiau pagundų, daugiau laiko praleisdavome kartu. Jaučiu, kad nutolome ir nežinau, kaip jį susigrąžinti.

Nesąmonė. Paauglystė. Išaugs. Užkaisiu kavos. Nori kavos? – Nijolė nemokėdavo išbūti slogios nuotaikos, - Fantastiška spalva, nulakuok ir man!

NAUJI NAMAI, PLIUS PIRMAS BUTELIS VYNO

Nijole, pasiilgsiu tavęs, mažyte... – maiviausi atsisveikindamas, įtampa buvo atslūgusi.

Žinai, kur mane rasti, - ji taip pat nemokėjo ilgai pykti (ir koketuodavo net su šaldytuvo rankena).

Gabrieliau, ar viską susirinkai? Peržiūrėjai stalčius? Palovį? – sukdamasi ratu aplink lagaminą nerimavo Motina.

Palovį? Ten nebent panaudotas prezervatyvas.

Garbės žodis, Gabrieliau, - jau eidama pro duris pasišlykštėjo, - Nijoliuk, dar grįšiu, bučkis!

Nijoliuk, dar grįšiu, bučkis! – imitavau motiną leisdamasis laiptais.

Buvo liūdna atsisveikinti, galvojau apie visus tuos vakarus virtuvėje, apie Nijolės išpažintis ir apie jos nuogą kūną… Skendau tirštoje melancholijoje, atrodė, kad gyvenimas baigėsi net neprasidėjęs.

Kodėl toks tylus? Ką galvoji? – segdamasi saugos diržą paklausė Motina.

Apie Vilnių, apie tai, kad mano kiemas buvo Gedimino prospektas. Mokykloje visi pavydėjo.

Dabar pavydės Pašilaičių.

Kas gali pavydėti Pašilaičių? Nebent atsilikėliai, - supykau.

Užviriau per sekundę, pats nesupratau ar dėl mikrorajono, ar dėl Motinos nejautrumo, ar todėl, kad ir vėl reikia kraustytis...

Nesuprantu, nachuj vėl kraustomės? – kumščiu trinktelėjau į automobilio stiklą.

Berniuk, išlaipinsiu, jei nenurimsi/... – pagrasino taksistas.

/... atsiprašau, nežinau, kas su juo darosi.

Paauglystė, pats turiu panašaus amžiaus sūnų.

Visi turi panašaus amžiaus sūnų! – Pykau ir ant taksisto, kad priešingai nei mano tėvas, jis nepridėjo į kelnes ir liko, - Grįšiu pats, noriu pasivaikščioti.

Trenkiau dureles, taksi nuvažiavo tą pačią sekundę. Neatsisukau pasižiūrėti, ar Motina nusiminė. Kartais atrodydavo, kad be manęs jai būtų geriau.

Ilgai negalvojęs pasukau link Šv. Kazimiero gatvės. Ten, trijų kambarių bute, gyveno Olesia. Mėčiau akmenukus į miegamojo langą, kol pamačiau išlendant mažą trumpai kirptą galvutę.

Ateik, tėvų nėra namie, - pakvietė persisvėrusi per langą.

Olesios tėvų namuose smirdėjo sovietmečiu. Sunkios užuolaidos, sienos išdekoruotos išblukusiais tapetais, apdulkėjusios statulėlės, kilimai.

Olesia, turi vyno? – sugalvojau prisigerti.

Tuoj pažiūrėsiu, - nesvarsčiusi nė minutėlės iš baro ištraukė du butelius vyno, - raudonas ar baltas?

Man patiko Olesios charakteris ar bent jau tai, kuo ji apsimetinėjo: tvirta jauna moterimi. Tiesmuka, gal net stačiokiška? Ji nekalbėjo užuominomis, su ja - viskas buvo aišku.

Raudonas, - tvirtai atsakiau, tarsi žinodamas, kurį mėgstu labiau, - realiai, jokio skirtumo.

Atkimšk, - ištiesė butelį.

Kol aiškinausi, kaip atkimšti vyną, Olesia pirštu braukė per kasečių nugarėles ieškodama tinkamos nuotaikos. Norėjau, kad užleistų SEL Leisk.

Vos neišsimušiau akies traukdamas kamštį, kumščiu kaliau sau į kaktą. Olesia negalėjo sustoti juoktis. Pripyliau jai sklidiną stiklinę raudonojo. Tokias naudojo gerti iš gazuoto vandens automatų.

Į sveikatą, - susidaužėme, kiek per stipriai, keli lašai vyno užtiško ant jos gelsvos trumputės suknelės.

Užsiverčiau stiklinę. Gėriau godžiai, viena akimi stebėdamas Olesią. Ji priglaudė lūpas prie briaunos, suvilgė jas dievų gėrimu, padėjo stiklinę ant stalo, atsistojo ir atsukusi nugarą išsinėrė iš suknios. Toptelėjo, kad dar nebuvau matęs jos nuogos. Baltutėlė oda, apgamas dešinėje pusėje, po mentėmis, tobulai išskobtas liemuo, stuburo linkis vedantis į nuodėmę.

Privalau tau įkąsti, - apspangęs pareiškiau, pats sau skambėjau juokingai.

Keliais nuropojau prie Olesios sėdmenų ir įsisiurbiau, kaip į sultingą didkepsnį.

Au! – nekonstruktyviai sukritikavo, tačiau neatsitraukė, - Skauda.

AkivaiŽdu, - dantimis įsikandęs dešiniojo pusrutulio iššveplavau, - galbūt, tai meilė, Olesia?

Kalbėjo vynas, gerokai apsinešiau, akimirksniu tapdamas laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Pamiršau viską. Norėjau likti Olesios tėvų bute visą likusį gyvenimą: klausytis muzikos, gerti vyną, rūkyti cigaretes, glamonėtis, bučiuotis, mylėtis, vėl gerti vyną, vėl rūkyti, tada dulkintis.

Galiu likti?

Nebent iki rytojaus.

Tik iki rytojaus? Mano visas likęs gyvenimas velniškai trumpas.

Nori parūkyti?

Tai buvo vienas gražiausių rugpjūčio vakarų.

... IR TAI, KAS NUTINKA PO TO

Nulūžau apsirengęs, nenusiavęs batų, gal net svetainėje ant sofos? Kaip atsidūriau Olesios tėvų lovoje – neįminta mįslė. Ji miegojo nusisukusi į sieną.

Išėjau neatsisveikinęs.

Skaudėjo galvą, nežinojau, kur eiti. Gatvės buvo tuščios: tik kelios paklydusios katės iki Gedimino prospekto.

Ką čia veiki? – prižadinta Nijolė atrodė už vis gražiausia.

Gal žinai, kur gyvenu?

Pašilaičiuose.

Tikrai ne čia? – šyptelėju, norėjau, kad įsileistų ir pavaišintų kava.

Ateik, kaip tik ruošiausi gerti kavą.

Nijolė buvo namai. Po atsikraustymo tapo artimesnė už Motiną. Tikiu, kad Motina jautė ir pavydėjo. Gal, todėl ir susvetimėjome? Pats nustebau, kaip greitai apstačiau širdį sienomis, kaip žaibiškai apsiginklavau sergėdamas jausmus. Buvau pasiruošęs, jei ir ji, kaip ir tėvas, staiga nuspręstų mane palikti.

Kai apsigyvenome pas Nijolę, Motina tarsi pirmąsyk iš tiesų mane pamatė, ne kaip savo tęstinį, o jauną vyrą. Kaip netektį, neišgyventą meilę, kaip neišsipildžiusią svajonę. Ilgainiui pradėjau jaustis judviejų su tėvu išsiskyrimo priežastimi.

Kai gyvenome Kaune piešdavau Motinai piešinius, rašydavau eiles (iš visų raidžių, kurias tuo metu pažinojau), dainuodavau, kol ji ruošdavo vakarienę. Dievinau ją ir nenorėjau dalintis. Kol buvo šalia - nieko netrūko. Motina buvo visas pasaulis.

Nijole, ką žinai apie mano tėvą? – paklausiau jai plikant kavą.

Atrodė, kad pakeliui į puodelį - prieš minutę užviręs vanduo - sustingo į varveklį.

Kodėl nepasikalbėjus su mama? – paklausė nebūdingai.

Nežinau, kažkas pasikeitė. Mes nebesikalbame.

Ji labai tave myli, - prabilo tekstu iš telenovelės.

To nebeužtenka, - išsprūdo.

Laukiau, kol Nijolė pradės pamokslauti, ar bent jau pasakys, kad klystu, tačiau tylėjo.

Nejau buvau teisus?

MANO TĖVAS

Tėvo paveikslas, kurį susidėliojau iš šykščių skiaučių buvo nepilnas. Prastos kokybės vaizdas, vietomis išblukęs, kai kur sulietas raudonu vynu ar pradegintas smilkstančios cigaretės. Statiškas, be charakterio: net ne paveikslas, o blėstanti pilka spalva.

Atrodė, kad negaliu nei nekęsti, nei pykti. Jaučiau jam tiek, kiek žmonės jaučia pridžiūvusiam ant pado purvui.

Visgi rašinėlyje lietuvių kalbos literatūros pamokai laisva tema pacitavau Jim Morrison: Father?

Yes, son?

I want to kill you.

Mother? I want to... fuuuuuck you.

Rašinys nukeliavo iki mokyklos direktorės.

Motinai teko atsiprašyti iš darbo.

Ar pastaruoju metu šeimoje įvyko, kokios nors permainos? – be užuolankų pradėjo direktorė, Motinai dar nespėjus įsitaisyti kėdėje.

Stebėjau, kaip Motinos pečiai nejučia kyla prie ausų, kūnas riečiasi į gynybinį kamuoliuką. Savaitė buvo sunki, o kur dar visos neišgyventos vidinės dramos, visos metų metus kauptos nuoskaudos. Galų gale neištvėrė ir pravirko, verkė pasikūkčiodama.

Gal būtų buvę lengviau, jei jis būtų miręs? – besišluostydama ašaras paatviravo Motina, - Kartais atrodo, kad vis dar jo laukiame, kad sugrįš ir vėl galėsiu būti moterimi, mylinčia motina. Ariu be atokvėpio po dešimt valandų per dieną. Kartais neturiu laiko susišukuoti. Gabrieliui neteko pažinti tėvo, o atsikrausčius į Vilnių neteko ir motinos. Mano sūnus – našlaitis!

Akivaizdu, direktorė nesitikėjo tiek grūzo dar prieš pietų pertrauką. Užvertė aplanką ir gurkštelėjo vandens. Girdėjau, kaip nepatogiai nurijo, atrodė, kad gurkšnis užstrigs gerklėje, kaip kąsnis sausos duonos.

Ačiū, kad atėjote. Gabrielius – puikus mokinys, belieka žavėtis jo drąsa ir kosmopolitiška pasaulėžiūra. Tekstas stiprus ir paveikiantis, - skiedė išsisukinėdama.

Gal išsiųskime rašinį į konkursą? – pasiūliau.

Mane tai labai pradžiugintų, - pridūrė Motina.

Turėjau nuojautą, kad dramatizavo nenuoširdžiai, mokėjo apsimetinėti. Manipuliavimu ji išreikšdavo nepanaudotą kūrybinį potencialą.

MANO MOTINA

Tądien į pamokas nebegrįžau. Motina pasiūlė kartu praleisti popietę ir aš kone bėgte įbėgau jai į glėbį.

Užsukome į Neringos viešbutį. Motina pasodino mane vestibiulyje ir liepė palaukti. Praėjo dvidešimt minučių, pradėjau nuobodžiaut, jai nepasirodžius išėjau parūkyt. Tryniausi palei langus vogčiomis vis stebėdamas Motiną. Ji kalbėjo su barmenu, tikiu, kad pažinojo intymiai: suko aplink pirštą tamsius banguotus plaukus.

Pasirodo, - galvojau traukdamas dūmą - reikia tik seksualios specialybės. Barmenas, akivaizdu, patenka į šią kategoriją. Kas dar? Policininkas? Ne... gaisrininkas? Gal daktaras, bet ne ginekologas ar pediatras, chirurgas. Gelbėti gyvybes - seksualu. Tačiau per daug atsakinga. Muzikantas, gitaristas... lead singer. Galėčiau rengtis, kaip muzikantas? Užtektų prisivilioti į lovą, kai paprašytų padainuoti susirinkčiau skudurus ir išvažiuočiau į įsivaizduojamą turą, metams. Intelektualas? Galiu kirsti lažybų jų maži pimpalai. Gabi, prisimink vieną dalyką, dydis turi reikšmę, - kartą padauginusi paatviravo Nijolė. Net ir labai pasistengęs negalėčiau ištrinti to iš atminties.

Nijolei patiko blogi berniukai (ir dideli jų pimpalai): poilgiai ne visada švarūs plaukai, kelių dienų barzda, platūs pečiai, raumeningas kūnas, odinės striukės, nutrinti marškinėliai ir praplyšę džinsai, auliniai išspardysiušiknąužsisakinėdamasalų batai. Ir bent vienas aksesuaras, jie byloja apie jautrumą, - pridurdavo.

Nijole, paskolink pinigų odinei striukei. Dar keli metai ir būsiu svajonių jaunikis.

Už tokių vyrų niekas neišteka.

Pabeldžiau į stiklą duodamas ženklą, kad susitiktų mane vestibiulyje.

Atsivedei pažiūrėti, kaip linksmini barmeną? – pasidarė nuobodu, turėjau įdomesnių užsiėmimų.

Gabrieliau, - tvirtai tarė žiūrėdama tiesiai į akis, - prieš tapdama motina, buvau moteris. Lukterk dar kelias minutes...

Net šiurpas nukrėtė.

Moteris. Prieš susipažindama su tėvu, motina buvo dar nekalta devyniolikmetė. Drąsiausias jos žingsnis tuo metu buvo iš poezijos pereiti į prozą. Ji svajojo išleisti knygą ir studijuoti režisūrą. Dar neįpusėjus pirmojo rankraščio sužinojo, kad laukiasi. Vyrai sugriovė jos gyvenimą. Geriau būčiau likusi senmerge, - kartą prisipažino.

Mama, gailiesi mane pagimdžiusi? – erzinau, norėjau išvesti iš kantrybės, kad pati išmestų iš to dvokiančio viešbučio. Noras kartu praleisti dieną buvo pranykęs.

Štai, - traukdama iš piniginės dešimt litų nukirto, - paprašysiu Remigijaus, kad iškviestų taksi.

Rasiu, kaip grįžti, - paėmiau pinigus ir pabučiavęs į skruostą išėjau į rudenį.

КИНО

Smaukiausi gatvėmis, kol pasiekiau Jaunimo sodą, ten, nors ir rečiau, trindavosi bendraamžiai. Kažkas atsinešęs magnetofoną klausėsi Кино, Tвой номер. Keli vaikinai gėrė alų, merginos šoko mėnulio šviesoje. Tai buvo laisvė.

Labas, - priėjau.

Labas, - man pro šoną pasisveikino vienas iš bernų ir ištiesė pakelį cigarečių, - rūkysi?

Joooo... – nutęsiau.

Prisėdau ant žvyro, traukiau dūmą ir žiūrėjau į šokančias deives.

Patinka? – paklausė viena jų.

Gražiai šokat, - nei šiaip, nei taip pasakiau.

Naktis panašėjo į pagoniškų apeigų ir Woodstock festivalio sąjungą, kažkas pirmykščio ir kartu sakralaus, viskas atrodė įmanoma.

Nepastebėjau, kaip rankose atsidūrė butelis alaus, kaip šalia prisėdo gražuolė deivė ir padėjusi galvą ant peties paklausė:

Kuo vardu?

Gabrielius, - prisipažinau.

Ji atsisuko, kad galėtų geriau įsižiūrėti, kvėpavo per sprindį nuo veido ir po minutėlės tarė:

Tau tinka.

Tamsūs ilgi plaukai, gilios žalios akys, kiek atsikišę skruostikauliai, saulės nubučiuota nosis ir lūpos kviečiančios bučiniui. Pasilenkiau arčiau. Nesitraukė, žiūrėjo tiesiai į akis, net nemirksėjo. Patraukiau jai nuo veido neklusnią sruogą ir priglaudžiau lūpas. Jos šaltos rankos palindo po megztiniu, lediniai pirštai glamonėjo krūtinę. Bučiavomės klausydamiesi muzikos, ji švelniai sukando apatinę lūpą. Užpakalis, kartu su į riešutą susitraukusiais kiaušais šąlo prie žemės, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Egzistavome tik ji, aš ir mėnulis.

Muzikai nutilus grupelė pradėjo skirstytis.

Vakaro pradžioje cigaretę pasiūlęs vaikinas priėjo prie deivės:

Einam?

Ji ištiesė ranką, kuria dar prieš minutę glostė pašiurpusią iš šalčio ir malonumo odą. Sėdėjau nutirpęs, net norėdamas nebūčiau galėjęs atsistoti.

Vaikinas sugriebė deivės ranką ir trūktelėjo padėdamas atsistoti, apsisuko ir mažumėlę pritūpė leisdamas užšokti ant nugaros. Jos kojos apsivijo liemenį, rankos – kaklą. Žiūrėjau net prasižiojęs į tolstančias jų figūras.

Prieš pradingdama blankiai apšviesto sodo gilumoje ji dar kartelį atsisuko atsisveikindama švelnia šypsena.

AŠ

Motina pasakojo, kad buvau auksinis vaikas. Jei prieš susipažįstant dar turėjo kažkokių dvejonių, pamačius mane jai nebeliko jokių klausimų. Sakė žinojusi, kad sutarsime. Miegodavome vienoje lovoje, praalkęs, kaip aklas kačiukas, susirasdavau jos spenį. Dienomis kroviau į vystyklus ir ilsėdavausi. Poniškas gyvenimas.

Vaikščioti pradėjau sulaukęs vienerių, grynai iš praktinių sumetimų: neužteko pinigų vežimėliui. Pažįstamų rate vaikų nieks neturėjo, dėl šios priežasties ir aš - gan greitai užaugau.

Darželio nelankiau, kol nepasimirė mane prižiūrėjo motinos pamotė. Ją pamenu, kaip per miglą: suvargusi liesa moterėlė ilga smaila nosimi ir plonyte žila kasa iki liemens. Priminė raganą iš pasakų. Baisu nebuvo, savotiškai ją mylėjau. Ji maitindavo mane ryžių klijais ir leisdavo žaisti su už stiklo sekcijoje paslėptais guminiais žaisliukais. Pamotė buvo vienintelė motinos giminaitė.

Vėliau, teko kartu eiti į paskaitas ir darbą. Sėdėdavau ant palangės, kol motina valydavo savo buvusios mokyklos koridorius. Kartais mane palikdavo pas drauges, tos lepindavo saldumynais ir gazuotais gėrimais, vaikišku šampanu Buratinas. Iškritus pieniniams dantims, Motina pagasdino, kad taip atsitiks ir su likusiais, jei nenustosiu piknaudžiauti Karvutės saldainiais. Draugės nebuvo vien bloga įtaka, kai kurios jų turėjo užsienietiškų plokštelių ir Pasaulinės literatūros bibliotekos knygas, kurias vietoj pasakų skaitydavo man prieš miegą. Stipriausią įspūdį paliko prancūzų egzistencialistai.

Mokyklą pradėjau lankyti šešerių, nes baigus institutą, Motiną paskyrė į rimtesnį darbą. Tuo metu jau pažinojau raides, galėjau suskaičiuoti iki šimto ir pats apsilenkti sąsiuvinius. Tapau mokytojų numylėtiniu. Jas pakerėjo mano intelektas ir šviesios garbanos.

Vėliau pradėjau lankyti plaukimo būrelį, kelis metus ėjau į karate, kur išmokau pajusti žmogų, bei ištvermės. Karate mokytojas buvo mėsos ir žuvies nevalgantis psychas liepdavęs daryti atsispaudimus ant krumplių, bei gulint ant žemės laikyti iškeltas kojas, kol pats, vaikščiojo per įtemptus pilvus, taip tikrindamas preso tvarumą. Kartą neatlaikęs pagadinau orą. Iš manęs juokėsi, kol neprikūliau vieno akiniuočio. Pasirinkau silpniausią: paleidau iš nosies kraują ir sutrypiau akinius. Mokytojas sakė, kad parodžiau nepagarbą ir, kad nesuprantu rytų filosofijos. Tąkart apsiverkiau, pasijutau visišku nevykėliu. Kitą dieną motina nuvedė į bokso pamokas. Ten pats ne kartą gavau į dantis ir supratau, kad nereikia daug proto, kad kažką primuštum.

Pamačiusi, kad mėgaujuosi muzika, gimtadienio proga motina padovanojo patefoną ir kelias plokšteles The Rolling Stones ir The Doors, abiejų grupių pavadinimai – kirilica. Labai jas branginau. Ilgainiui pats pradėjau rašyti tekstus, motina, tai vadino – poezija. Man tai skambėjo per daug mergaitiškai, todėl kuriam laikui – nustojau (bent jau iki kol ant smakro pradės augti švelnūs barzdą primenantys plaukeliai). Kartais būdavau tiesiog vaiku ir kieme žaisdavau su Aldona. Nors Aldona tikrai nebuvo saldainiukas, labiau - gyvenimo pamoka. O tada buvo Vilnius, brigados ir sprogimai, paauglystė, Nijolė ir kitos moterys, bei lėtas išsiskyrimas su Motina.

IŠSISKYRIMAS

Kur buvai? – Motina rūkė dešimtą cigaretę.

Jaunimo sode.

Papūsk.

Pati ir pūsk! - atkirtau.

Tu teisus, toks bendravimas ne mums, - trindama nuorūką į peleninę linksėjo galva, - valgysi pieniškų dešrelių?

Ne, - atkirtau.

...

Ne, ačiū, - pasitaisiau, - galiu eiti į savo kambarį? Rytoj į mokyklą.

Žinoma, namų darbai atlikti?

Jojojo... – užverdamas duris patvirtinau, ji turbūt net nebežinojo, kurioje esu klasėje.

Po kelių metų gyvenimo Vilniuje buvau šventai įsitikinęs, kad nutolo ji, tačiau ilgainiui supratau, kad nesąmoningai bandžiau atsiplėšti nuo jos spenio. Buvau taip tvirtai jį apžiojęs, praktiškai įsikandęs, kad toji priklausomybė darė kūną nevalingu. Turėjome tokį stiprų ryšį, kad veikiausiai net už tūkstančio kilometrų būčiau pajutęs Motinos nerimą. Susilaukusi manęs padėjo visus reikalus, planus, svajones į šoną. Gal nesąmoningai, labiau instinktyviai? Kokie dar reikalai, planai, svajonės, kai rankose ištižusi vos judanti pliurzė? Kai nesižvalgo aplinkui, kaip antena priimanti informaciją iš kosmoso, žiūri į tave, tiesiai į sielos gilumą, kur slypi meilė, laimė ir džiaugsmas. Net neabejoju, kad motinos pajunta pilnatvę, tuo pačiu tapdamos tęsiniu kitame. Didelis vargas kitam būti istorijos dalimi. Kai tai suvoki pasidaro gėda užsiimti šūdais ir eiti per gyvenimą tarsi atsidūrei čia atsitiktinai.

Tačiau, jei neturi žalio supratino, kur eiti? Gal būtų buvę aiškiau, jei Motinai nebūtų tekę užsiauginti kiaušius? Jie jai visai netiko, tabalavo po sijonu neprilaikyti, atrodė juokingai. Ji neturėjo griežto charakterio ir retai laikydavosi žodžio, pati dar buvo vaikas.

REMIGIJUS IŠ NERINGOS

Užaugau per naktį, kai Motina negrįžo namo. Prabudau nuo šalčio, buvo lapkričio mėnuo ir radiatoriai skleidė vėstančio kūno šilumą.

Buvau pripratęs, kad Motina atsikelia anksčiau ir ruošdama pusryčius prišildo nedidelį butelį. Tą rytą virtuvėje buvo tuščia ir nepakeliamai žvarbu, nes pamiršau uždaryti orlaidę.

Lauke lijo.

Pravėriau Motinos kambario duris: lova buvo nepaliesta.

Grįžau į virtuvę, užkaičiau virdulį ir iš duoninės išsitraukiau Motinos cigaretes.

Išgėręs arbatą ir surūkęs dvi - pasukau Nijolei.

Nijole, Motina pas tave?

Ne, nesimatėme nuo praėjusio sekmadienio.

Ačiū, - nutariau ir padėjau ragelį.

Nijolė perskambino po minutės.

Kodėl padėjai ragelį? Kas atsitiko?

Nežinau, negrįžo namo.

Paskambink į Neringą.

Gerai.

Neskambinau į Neringą, užsileidau Foje albumą, Kai Perplauksi Upe ir visu garsu klausiausi Meilės Nebus per daug... dar ir dar kartą, kol prarėkiau balsą.

Motina grįžo apie pietus su praskelta lūpa.

Man pakilo temperatūra, gulėjau palindęs po vilnone antklode krečiamas drebulio.

Kur buvai? – paklausiau kalendamas dantis.

Neringoj, - atsakė pusbalsiu.

Ir tu jauti kaip tau vėl skauda, nes tu eini basa per stiklą, nes tai ką tu kas kartą gauni - dar niekada nebuvo tikra... – pacitavau Foje ir išsijungiau.

Kliedėjau dvi dienas, atsipeikėjęs įsispyriau į sportbačius, užsimečiau striukę ir autobusu išvažiavau į centrą. Nuėjau į Neringą ir išsitempęs Remigijų į lauką ištalžiau jam snukį. Atrodė, kad jis net nebandė gintis. Kelis kartus kirtau kumščiu į veidą, kol neišlaikęs pusiausvyros atsitrenkė į sieną ir susmuko ant žemės. Kilstelėjau už švarko atlapų priglaudžiau kaktą prie jo ir žiūrėdamas tiesiai į akis iškošiau:

Šunsnuki, dar kartą prikiši rankas prie Motinos, tau – pizdėc.

Atleidau kumštį ir jis susmuko ant šlapio asfalto.

Vasarą, gimtadienio proga, Nijolė padovanojo odinę striukę.

BLOGAS BERNIUKAS

Šešioliktųjų metų vasaros garso takelis buvo The Doors gabalas Break on Through (To the Other Side). Gyvenimas buvo gražus.

Motina nusprendė tęsti mokslus. Sutarėme, kad padėsiu jai įsidarbindamas vasaros vaikų stovykloje. Per dešimties dienų pamainas uždirbdavau pakankamai pinigų mokesčiams ir maisto produktams, plius manęs nebūdavo namie.

Motina padėdavo Nijolei, kuri susižadėjusi su neaiškiu tipeliu vadinančiu save verslininku, atsidarė maisto prekių parduotuvę daugiabutyje. Verslininko vardas buvo Algis ir jis važinėjo naujutėliu Mercedes-Benz, kartais išvykdavo savaitei, bet Nijolei tai netrukdė. Ji buvo patenkinta, kad gali dirbtisau. Jei kas paklausdavo, kuo užsiima, taip ir atsakydavo: dirbusau. Dirbtisau reiškė, kad Nijolė miega iki pietų, Motina ar samdyta darbuotoja atidaro parduotuvę ir priima prekes, parduoda kramtomos gumos vaikams ir pieno pensininkams, Algis užsiima buhalterijos klausimais, o Nijolė užsuka pavadovauti. Algą Nijolei mokėjo Algis, lepino ją prabangiomis dovanomis ir nusiveždavo prie jūros. Nieks nesuprato, kaip parduotuvė gali klestėti per dieną slenkstį pražengiant vos dešimčiai kaimynystėje gyvenančių žmonių. Nieks tiksliai nežinojo ir kokiu verslu be parduotuvės užsiima Algis. Motina nesiskundė, jai patiko ramiai ruoštis paskaitoms, o ir užmokestis buvo kiek didesnis nei minimumas.

Jei užtikdavo pas Nijolę - Algis pasiimdavo mane pasivažinėti po miestą. Pradžioje tik priekinėje keleivio sėdynėje, vėliau leido ir pavairuoti. Algiui patiko, kad klausausi doooorsų, (taip jis vadindavo grupę The Doors) ir lankau boksą.

Jei pultų su bita atlaikytum? – kartą važiuojant per naktinį Vilnių paklausė.

Kas yra bita?

Tai neatlaikytum, jei nežinai, - pradarydamas langą nutęsė ir užsirūkė.

Algis turėjo išblukusią tatuiruotę ir gerdavo, kol išsijungdavo. Priliuobęs pasidarydavo per daug švelnus, norėdavo apsikabinti, paatvirauti. Permesdavo ranką per petį ir prikišdavo veidą taip arti, kad galėdavau užuosti ne tik cigaretes ir degtinę, bet ir Nijolės tarpukojį.

Nijolės ir Algio meilė truko septynis mėnesius. Vasaros pabaigoje Algis uždarė parduotuvę ir dingo be žinios. Vėliau pamatėme jį per žinias, teismo suole. Nijolės namuose pareigūnai atliko kratą, bet nieko neradę paliko ramybėje.

Situacijai nurimus, Nijolė pradėjo važinėti Mercedes-Benz.

VAIKŲ VASAROS STOVYKLA

Į vaikų vasaros stovyklą patekau per Motinos pažįstamą mokytoją, kuri dirbo ir auklėtoja. Pradžioje padėjau jai prižiūrėti šešiamečius, vėliau turėjau bokso būrelį ir vesdavau renginius, bei diskotekas. Stovyklos terminologijoje – buvau Viešpats.

Gyvenau svečių korpuse netoli valgyklos. Jame apsistodavo savanoriai ir per mainų programas iš užsienio atvykę moksleiviai. Ten, antros pamainos metu, vakarą po diskotekos, susipažinau su Isabelle, prancūze iš Liono.

Prasilenkėme pakeliui į kambarius. Prieš įeidamas dar minutėlę stovėjau koridoriuje uostydamas jos kvepalus. Kaitri saulė, smėlėtas jūros krantas ir pusnuogiai moterų kūnai Prancūzijos Rivjeroje.

Kitą dieną diskotekoje užleidau skandalingąjį Je t'aime… moi non plus ir stebėjau jos reakciją. Diskotekos pabaigoje salėje buvo likę tik vyresni vaikai iš internato ir kelios auklėtojos, kurios rūkė pasislėpusios miškelyje. Vaikai iš internato buvo prilupę alaus (kurį jiems per tvorą perduodavo šalimais kaime gyvenantys giminaičiai) ir jau valandą šoko lėtą, taip padėdami vienas kitam išstovėti ant kojų. Kūrinio seksualinį intensyvumą suprato tik mano namelyje gyvenantys savanoriai ir, žinoma, prancūzaitė.

Negalėjau atsigrožėti jos švelniai viliojančia šypsena.

Diskoteką baigdavau vienu iš vasaros top hitų, tą vakarą grojo B'avarija Noriu Lėkt. Auklėtojos akivaizdžiai salo nuo vokalisto Viliaus Tarasovo. Kartais išeidavau su jomis pašokti, padrąsindavau prisijungdamas per priedainį, sklandydavom po tuščią salę išskėtę rankas. Patenkintos jos leisdavo pramiegoti rytinius susirinkimus ir atnešdavo pusryčius į kambarį.

Do you ‘ave more? – žiūrėdama į cigaretę prancūziškai anglų kalba paklausė.

Yes, - mano angliškas taip skambėjo labai užtikrintai: jĖs.

Rūkėme tyloje, nedrąsiai traukdami dūmą. Vogčiomis žiūrėjau į jos pėdas raudonose basutėse, nuogas kojas ir tobulus kelius.

‘ow do you know zis song? – ji netarė h ir vietoje th sakė z.

I know a LOt, - užtikrintai pasakiau ir pamatęs jos kiek sutrikusį veidą pridūriau, - a lot of sONgs.

Mačiau, kad nei jai, nei man nerūpi išlavintos mūsų muzikinio skonio paletės, ji nurengė mane akimis dar tą kartą, kai susitikome koridoriuje. Sugriebiau ją kiek aukščiau liemens ir prispaudžiau prie raudonų plytų sienos ištepdamas baltą suknutę. Ji išrietė nugarą ir dubeniu prisispaudė prie manojo išleisdama gundantį: mmm... mano Brigitte Bardot.

Ryte pramiegojau ne tik susirinkimą, pusryčius, bet ir būrelį.

Gabrieliau, kur buvai? – sunerimusios choru paklausė auklėtojos.

Mokiausi, - užkimusiu balsu prisipažinau.

Visą naktį? – gailėjo.

Visą naktį ir dar kažkiek ryte...

Ir, ką tiek mokeisi? – nepaliko ramybėje.

Geografiją, prancūzų...

Jei Isabelle būtų pasaulis, galėčiau drąsiai teigti, kad apkeliavau ją per vieną naktį. Karšiausia, be abejo, buvo jos Afrikoje, ten planavau užsukti dar ne kartą.

Išvyko neatsisveikinusi: jokio raštelio, telefono numerio ar adreso, kuriuo galėčiau siųsti jai meilės laiškus. Po kelių dienų, lovos kojūgalyje, tarp rėmo ir čiužinio, radau jos nėriniuotą liemenėlę iškvepintą užburiančiais kvepalais. O, taip... myliu tave. Aš irgi ne.

OLESIA

Santykiai su Olesia atšalo išsikrausčius į Pašilaičius. Susitikdavome retai. Ji perėjo į kitą mokyklą ir vis daugiau laiko praleisdavo skambindama pianinu arba kieme su senamiesčio bernais. O ir pats, po to, kai motina negrįžo namo jaučiausi privaląs peržvelgti prioritetus.

Nors tarėsi esanti emancipuota liberalių pažiūrų moteris, motina jautėsi nepilnaverte, jei šalia nebuvo vyro. Akivaizdu, nes vos pajutusi, kad tolstu puolė pirmam pasitaikiusiam veilokui į glėbį. Sąmoningai ar ne, susigrąžino mane visu pajėgumu.

Nusprendžiau skirti jai daugiau laiko. Norėjau pastatyti ją ant kojų ir parodyti, taip parodydamas, kad užaugau ir senai nebesu bejėgė išmatomis besitaškanti pliurzė.

Olesia... – nutęsiau pasitikdamas po pamokų.

Ką čia veiki? – nustebo pamačiusi.

Norėjau atsisveikinti.

Nemačiau tavęs nuo pavasario, - nesuprato, kas vyksta.

Prižiūrėjau motiną, dirbau... – pats nebesupratau, ko atėjęs.

…

...

Palydėk iki Kudirkos, jei norėsi, galėsi pasilikti.

Olesia labiau nei pirmoji moteris, buvo vienintelė draugė. Veikiausiai to ir atėjau - pasikalbėti. Žinojau, kad išklausys ir neteis.

Olesia...

Kas yra? Sakyk, tiesiai.

Nežinau.

Turi dešimt minučių, - konkretumas buvo jos pirmas ištartas žodis.

Noriu pagyventi, supranti? Noriu pamatyti pasaulį... – taupydamas laiką šokau tiesiai į emocijų šulinį.

Pašilaičiai – stagnacija, kraustykis atgal pas Nijolę.

Motina nepakeltų, - nutęsiau.

Ji tavęs niekada nepaleis, - nukirto, - visada būsi jos sūnelis.

Blet, - nušvito, - esi teisi.

Liksi? – prie perėjos paklausė.

Ne, - galvodamas apie motina pasakiau, valandėlę patylėjau ir pridūriau, - ačiū, Olesia.

BUTAS GEDIMINO PROSPEKTE

Atsisveikinęs patraukiau tiesiai pas Nijolę. Ji klausėsi Džordanos Butkutės albumo Vis tolyn, kai įžengiau pro duris dainavo Neišeiki, spėju galvodama apie Algį.

Kaip Algis? – paklausiau.

Pasodino dešimčiai metų, - verkė net pasikūkčiodama.

Už ką?

Narkotikai, prostitucija...

Tai, ko verki?

Jis buvo labai geras meilužis.

... – o atrodė išsilavinusi moteris.

...

Galiu pasiskolinti automobilį?

Nefantazuok, - šluostydamasi ašaras pasiūlė, - kur susiruošei?

Į Kauną, noriu susirasti tėvą, apsistosiu pas Aldoną.

Tavo tėvas gyvena Vilniuje.

Zajebys... – atsisėdau šalia Nijolės, - tai, ką darysim?

Mes? – nustebo, - Asmeniškai aš eisiu pagulėti vonioje.

Mano tėvas gyvena Vilniuje, o tu gulėsi vonioje?

Mano sužadėtinis kalėjime, taip, aš gulėsiu vonioje!

Renkis, važiuojam, tau į naudą prasiblaškyti, - atsistojau ir pradėjau ieškoti drabužių Nijolės spintoje, ištraukiau džinsus ir nuskalbtus rožinius Fruit of The Loom marškinėlius, - prašau.

Turbūt juokauji.

Virtuvėje prasėdėjau valandą gerdamas kavą ir rūkydamas cigaretes. Nijolė gulėjo vonioje, tada dar pusvalandį dažėsi ir šukavosi plaukus.

Nijole, tu mane žudai.

Viskas, - purkšdamasi kvepalus ant riešo pareiškė.

Žinai, kur jis gyvena?

Žinau, kur jis dirba.

Kur?

Važiuojam, pamatysi.

Vaikų darželis.

Nijolė užvedė automobilį, įsuko į Gedimino prospektą, pavažiavo iki Neringos ir prisiparkavo.

Blet, - daugiau nebuvo, ką pasakyti.

SPENGIANTI TYLA

Nežinau, kiek laiko prasėdėjome automobilyje. Turbūt pirmąkart gyvenime išgirdau, kaip skamba tyla. Akustinis šokas, kaip karo lauke išgirdus sprogimą. Pradžioje, nepakeliamai įkyrus spengimas, vėliau ryškėjantys aplinkos garsai tarsi būčiau paniręs po vandeniu: lietaus lašai tykštantys į skardą, pravažiuojančios mašinos, praeivių balsai, smilkstanti cigaretė... Nijolė įjungė radiją, pirmieji Bronski Beat Smalltown Boy akordai.

Apsižliumbiau, ašaros telkėsi ir riedėjo skruostais kapsėdamos į delnus. Lėtai perbraukiau jais šlaunis, kelis kartus, tarsi bandydamas išlyginti kelnių klostę. Parimęs ant kairės, dešinės kumštį įrėmiau į nosį ir giliai kvėpdamas spoksojau į vieną tašką, pripildęs plaučius sulaikiau kvėpavimą, neskubėdamas iškvėpiau, nusišluosčiau snarglį ir paprašiau, kad parsivežtų namo.

Tą vakarą, daugiau nepratariau nė žodžio.

Nijolė paklojo lovą senajame kambaryje.

Prieš užmigdamas girdėjau ją šnekantis su Motina.

SUPISTAS SMALSUMAS

Šešiolika metų pragyvenau, kaip neskoningo suskilusios širdelės pakabuko pusė. Iš pradžių atrodė, kad pusės – negana, kad kažko trūksta, tarsi kitos istorijos dalies. Tačiau ilgainiui užpildžiau tarpus meile, užlopiau vaizduote, sutvirtinau muzika, atrodė užauginau... bet apleidau, nepuoselėjau ir laiku nepastebėjau, kaip nežymūs įtrūkimai pradėjo plėstis.

Supistas smalsumas, ar būtina buvo gilintis? Galėjau vaikščioti išsišiepęs ir apsimetinėti, kad viskas gerai. Kiek žmonių taip gyvenimą nugyvena.

O, kas dabar? – paklausiau šakute po lėkštę stumdydamas perkepusią kiaušinienę.

Ne mano reikalas, - šaltai atsakė Nijolė.

Galėjai dar kelis metus kalbėti užuominomis, - pradėjau gailėtis, kad išsiaiškinau per anksti, - net negaliu pabėgti, turiu sėdėti čia, tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje su informacija, kurios negaliu apdoroti.

Gal tikrai būsiu padariusi klaidą, maniau, kad esi pasiruošęs, maniau atlaikysi, kaip vyras/...

.../kas aš, blet, robokopas?

NERINGA

Užėmiau Nijolės butą, kaip sovietų kariuomenė Televizijos bokštą. Nenorėjau matyti motinos. Nijolė gynė(si), pranešinėjo jai, kas vyksta, kol vieną vakarą neapsikentęs nukirpau laidą: aš su tavim... pyp pyp pyp. Sąjunga sugriuvo. Pykau ant motinos, motina pyko ant Nijolės, Nijolė pyko ant manęs. Kiekviena(s) jautėsi išduotas.

Dienos trumpėjo, oras vėso, artėjo žiema.

Kartais pabėgdavau iš pamokų ir šlaistydavausi gatvėmis, rūkydavau skveruose, svaidydavau akmenukus į Vilnelę, kol prisiruošdavau pasukti Neringos link... pasiekęs viešbutį mindžiukuodavau kitoje gatvės pusėje priešais įėjimą. Penkias, dešimt minučių... dvidešimt, kol pradėdavo šalti pėdos ir rankų pirštai sustingdavo į ledą.

Kai pagaliau prisiruošiau užeiti į vidų, jo nebuvo.

Remigijus? Atostogose, - šaltai raportavo tądien bare dirbęs vyras, - kas ieško?

... – sustingau, - kada grįš?

Nežinau.

Duodu bybį nukirsti viską jis žinojo. Galėjau išsimušti informaciją, gal net namų adresą, tačiau nieko nebesakiau, valandėlę pastovėjau tylėdamas, kad sušiltų kojos ir išėjau.

Vos už kelių žingsnių, pasilenkęs prie kiosko langelio Remigijus atsiskaitinėjo už cigaretes. Atsistojau už nugaros, atsisuko laukdamas grąžos, susiraukęs nužvelgė nuo galvos iki kojų. Bandžiau įžiūrėti, ar atpažino. Nieko. Susirinko centus ir patraukė viešbučio link.

Ei, - kreipiausi, - palauk!

Kas? – atsisuko įpykęs ir nutirpo, - Tai tu, taip... tu sulaužei man nosį, išgama!

Pavaišink cigarete, - ramiai paprašiau.

Cigarete? Tuoj mentus iškviesiu.

Savo sūnui, - traukdamas cigaretę iš kišenės nusistebėjau.

Kas? Ką pasakei? – nežymiai palinko į priekį.

Neapsimesk, puikiai išgirdai, - prisidegiau ir giliai įtraukiau dūmą.

Nebejaučiau žvarbaus šalčio dar prieš kelias minutes aštriais dantimis draskiusio kūną, priešingai, degiau pagieža

... – stovėjo sustingęs, atrodė, kad įleido šaknis.

Nejau ir tau spengia ausyse? - nuspriegiau nuorūką

Taip ir palikau be žado, aplenkiau, kaip šuns šūdą ir neatsisukęs patraukiau Jaunimo sodo link. Jaučiau, kad nei vienas, nei kitas gerai nesupratome, kas ką tik įvyko. Emocijai nurimus, supratau, kad tūkstančius kartų mintyse repetavau mudviejų susitikimą, tačiau tokios šekspyriškos tragedijos numatęs nebuvau.

Remigijus nuėjo į Neringą ir užsisakė klasiką: kažko stipresnio. Kolega nieko neklausęs pripylė sklidiną stiklą brendžio. Baras buvo tuščias ir nors vyrai tais laikais tik tylėdavo palaikydami vienas kitam kompaniją, kol liūdesys ir sunkumai tirpo laipsniuose, kolega visgi išdrįso pasiteirauti:

Normaliai?

Normaliai.

Remigijaus gyvenime nebuvo nieko normalaus. Jis skendėjo skolose ir toliau slapčia leido uždirbtus pinigus lošimų namuose. Kiekvieną jo žingsnį reguliavo kartu apsigyvenusi uošvė. Kartais atrodydavo, kad susituokė ne su žmona, o būtent su ta sena tarka. Žmona jau kelis metus miegojo su kaimynu. Kartais jis bijodavo vaikščioti gatvėje ir kaskart prie perėjos sustojus automobiliui Remigijaus širdis prašokdavo dūžį galvodama, kad kasnors iššoks ir dienos šviesoje perpjaus gerklę už skolas, už išdavystę, už išniekintą santuoką ar pan. Remigijus buvo padugnė ir tai puikiai žinojo. Gražiausi metai buvo už nugaros, pragerti kadaise patrauklūs veido bruožai nebetraukė moterų, kuriose (kad ir trumpam) rasdavo namus. Jis nemokėjo gyventi, kaip vidutinio amžiaus vyras, vis žvalgėsi atgal ir negalėjo paleisti jaunystės. Kažkas ten įvyko, kažkas gražaus, kai nors ir trumpam, tačiau jautėsi savo gyvenimo šeimininku.

Dar? – pasiteiravo kolega.

... – galvojo, tik sunku pasakyti apie ką.

Tavęs ieškojo, - ištuštindamas butelį pasidalino.

Veikiausiai mano sūnus.

“Mano sūnus. Mano sūnus… mano…” mintyse žaidė su nepažintų žodžių junginiu. Buvimas tėvu ir su tuo ateinanti atsakomybė jį gąsdino, tačiau ir intrigavo. Labiau ne naujas vaidmuo, o už to slypintis pasakojimas. Kuri moteris išdrįso pratęsti jo istoriją? Kodėl tiek metų laidojo save galvodamas, kad su juo baigsis ir toji nepakeliama tuštuma? Kodėl dabar, kai nebegali nieko duoti? Gal tai galimybė pasitaisyti? Ar tik dar viena gyvenimo išdaiga? “Mano sūnus. Mano sūnus sulaužęs man nosį. Mano sūnus… grasinęs nudėti, jei dar kartą prikišiu pirštus prie jo Motinos… Kas toji moteris padovanojusi man sūnų?”

Tą vakarą Remigijus išgėrė du butelius brendžio, kuriuos kolega draugiškai nurašė, kaip nuostolį. Ir užmigo su šypsena viename iš viešbučio kambarių. “Mano sūnus, mano jaunystė…”

POETIŠKAS RUDUO

Tai buvo klaikiausias mano gyvenimo ruduo, atrodė, kad gestu, kartu su medžiais... nevalgiau, nesiprausiau, beveik nustojau lankyti mokyklą, smaukydavausi po Vilnių be jokio tikslo, daug rūkiau. Dešinėje užpakalinėje džinsų kišenėje nešiojausi Albert Camus Marą, kairėje į tūbelę susuktą sąsiuvinį su langučiais. Striukė iš vidaus sutepta rašalu širdies plote, tarsi krauju... tuo metu daug rašiau. Padrikas mintis, eilėraščius...

Mieste pilname žmonių pagaliau buvau vienas.

Vilnius priklausė kiemo katėms, benamiams šunims ir man.

PIRMASIS SNIEGAS

Šerkšnas papuošė pageltusius lapus, iškrito pirmasis sniegas. Vis dar gyvenau pas Nijolę, į Pašilaičių butą nuvažiavau tik kelis kartus, kai Motinos nebuvo namuose. Pasiėmiau patefoną ir plokšteles, marškinius, vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius.

Trumpėjant dienoms gatvės vis anksčiau paskęsdavo žibintų šviesoje ir man vis dažniau pasidarydavo ilgu. Ilgėdavausi visko, ypač nepatirtos vaikystės: šiltų namų, į kuriuos po darbo dienos sugrįžta tėvas, Motina virtuvėje ruošia vakarienę, o po papuošta eglute – žaislinis traukinukas.

Žiūrėk, kur eini! – užsisvajojęs atsitrenkiau į žmogų.

Atsiprašau, - išlemenau pakeliui iš minčių gelmės.

Gabrielius? – sutrikusi paklausė.

Tai buvo ji! Deivė iš Jaunimo sodo, tos pačios žalios akys.

Aš, - nusišypsojau, širdis daužėsi, kaip į areštinę pasodintas chuliganas.

Nori alaus?

Alaus neužteks, - planavau paskandinti ilgesį.

Rimta, - nusijuokė, - kaip tik einu pas Miša.

Miša?

Taip, mano vaikinas, tas kuris, pavaišino tave cigarete.

Aaa... – negalėjau paslėpti savo nusivylimo.

Mes su Miša tik šiaip, - teisinosi.

Skamba, kaip pažadas.

Pažadu bus linksma, eime.

Ji paėmė mane už rankos. Pasidaviau nesvarstydamas, tikėjau, kad ji gali išvesti mane į šviesą, nes ten, kur buvau, net apgraibomis nebūčiau radęs jungiklio.

MONIKA

Netrukus pasiekėme Mišos namus.

Kur jo tėvai? – pasitikslinau.

Londone, jis jau metus gyvena vienas. Tėvai jam siunčia pinigus.

Ten dar kas nors bus? – lipdamas laiptais paklausiau.

Ar dar kas nors bus? – nusijuokė.

Jau trečiame aukšte ant laiptų būrėsi žmonės: panelės su trumpais džinsiniais sijonais ir per daug prisikvėpinę vaikinai, praktiškai yrėmės dezodoranto migla.

Kuo tu vardu? – sugalvojau paklausti ties paskutiniu laipteliu.

Monika, - neatsisukusi prisistatė.

Monika... – nutęsiau, - tu man/...

Ji stabtelėjo prie neužrakintų buto durų, atmetė savo ilgus tamsius plaukus ir mano „labai patinki“ paskendo pirmuosiuose Groove Is the Heart akorduose.

Oooo... kokie žmonės! – pasitiko nepažįstamas vaikinas su alaus skardine rankose, vėliau sužinojau, kad jis filmavosi RSA klipe Šok Hip Hop ir save laikė vietine žvaigžde.

Kur Mykolas? – pasiteiravo.

Prie pulto. Nori alaus?

Susirasim, - ji vėl paėmė mano ranką ir nusivedė į virtuvę, - čia šaldytuvas.

Pasakė tarsi nežinočiau, kaip atrodo šaldytuvas, tada atidarė dureles ir ištraukė kelis butelius Kalnapilio. Supratau, kad jis visąlaik pilnas ir, kad nesivaržyčiau pasivaišinti ištroškęs.

Butas skendėjo prietemoje ir cigarečių dūmuose, muzika plėšė visu garsu, buvo tik laiko klausimas, kada kaimynai iškvies policiją.

Svetainėje sukosi rankų darbo disco kamuolys, kurį Mykolas kruopščiai sulipdė per darbelių pamokas. Atpažinau gobelenu trauktas Merkurijaus sofas ant kurių glamžėsi porelės, kiti baldai buvo išnešti, kaip ir parketą dengęs kilimas, prie lango, po palme stovėjo pultas, prie kurio būrėsi grupelė merginų, ten radome ir šiaip Miša.

Pažiūrėk, ką sutikau, - pabučiavusi atsisuko į mane.

Labas, - ištiesiau ranką, nebuvau tikras ar paspaus, ar kals į snukį.

Labas, - paspaudė, nesupratau ar prisiminė, - paprašysiu, kad mane pakeistų, einam parūkyti.

Dabar jau tikrai, kals į snukį, - galvojau eidamas durų link, - nenorėjo iškelti scenos, primuš laiptinėje, gal net ne vienas? Jį atlaikyčiau laisvai, bet iš dalies yra už ką duoti... pirmą smūgį priimčiau, kaip džentelmenas.

Patinka muzika? – įsikandęs cigaretę ištiesė pakelį.

Normaliai, - nesupratau, ar bando pasirodyti, ar domisi nuoširdžiai.

Vakar kaimynai iki penkių ryto leido rusišką popsą, tai tegul dabar nachuj klausosi.

Mentų nebijai?

Kiek pats skambinau dar nė karto nebuvo atvažiavę, - numetė nuorūką, - einam, pašoksim.

Maivėmės ir dūkome, kaip vaikai iki paryčių, kol likome trise: Monika, Mykolas ir aš. Jau ruošiausi eiti, bet pasilikau arbatai su kondensuotu pienu. Sėdėjome virtuvėje, nuotaika bjuro su kiekvienu gurkšniu, nenorėjau išeiti, tačiau žinojau, kad Motina su Nijole jau ieško manęs po visas ligonines ir areštines. Supratau, kad šlykščiai elgiuosi su Motina ir, kad jos labai pasiilgau.

Gali pasilikti, - tarp kita ko pasiūlė Mykolas.

Pasilik, - paprašė Monika.

Turiu, kai ką padaryti ir grįšiu.

KAI KAS

Įsmukau į autobusą per galines duris, kišenėje turėjau tik kelis litus. Miestas skendėjo pilkšvoje migloje. Kai pasiekiau Pašilaičius, jau buvo prašvitę. Stabtelėjau prie gėlių kioskelio ir išsiderėjau tris baltas rožes. Jaučiausi svetimas, žmonės aplink atrodė netikri, kaip personažai iš Vilniaus Pokerio. Laikas čia buvo sustojęs. Laiptinėje neveikė šviesa, netyčia užmyniau ant katės vardu Vasilisa uodegos. Ji pyktelėjo ir paspruko pro duris.

Sušalsi, kvaile... – pratariau, bet patingėjau vytis.

Liftas neveikė, užlipau laiptais, raktų neturėjau, pamindžikavau porą minučių, kelis kartus iškėliau kumštį, tačiau taip ir neišdrįsau pasibelsti. Padėjau gėles ant kilimėlio ir buvau besiruošiąs leistis žemyn, kai Motina atidarė duris.

Pamačiau tave per langą.

Atsiprašau, - stovėdamas viena koja ant laipto pasakiau, - atnešiau gėlių.

...

...

Man jas pasikelti?

Priėjau. Motina stovėjo tarpdury. Pasilenkiau mažumėlę sulenkęs kojas per kelius ir net nepajutau, kaip suklupau priešais.

Ji apkabino ir glostė galvą, kol žliumbiau net springdamas snargliais.

Užteks. Eime į vidų.

Jaučiausi toks mažas, norėjosi, kad paimtų ant rankų, kaip vaikystėje, ir nunešusi į lovą apkamšytų patalais, o tada suptų dainuodama lopšinę: a-a-a-a, pupa, kas tą pupą supa? Supa... na, tėtis manęs tikrai nesupo.

Kodėl pas jį sugrįžai?

Nestovėkime laiptinėje.

Pasakyk, kodėl? – nesilioviau.

Užteks, matai, kad mane skaudini.

Skaudinu?! Nebegali tylėti, nebegali gyventi apsimesdama, kad viskas tvarkoje, kad taip ir turėjo būti. Nesupranti, tau pačiai palengvėtų! Viskas, nebėra, ko slėpti, viską žinau. Mano tėvas – padugnė.

...

Kodėl pas jį sugrįžai? – neatstojau, - Kai susilaukei manęs buvai dar vaikas, nejau nepasimokei?

Priešais esančiame bute gyvenanti pensininkė nedrąsiai pravėrė duris, įsispyrė į lauko batus ir nužvelgusi mudu su motina lėtai tarsi sraigė pradėjo leistis žemyn tabaluodama šiukšlių kibirą. Kertu lažybų buvo prisispaudusi prie durų ir gaudė kiekvieną pokalbio detalę.

Gerai, užeisiu. Bet trumpam.

Viduje buvo šilta, eidamas į virtuvę akies krašteliu žvilgterėjau į Motinos kambarį, lova buvo paklota...

Vakar užmigau tavo kambaryje, - prisipažino, - gersi arbatos?

Gal turi kažką užkąsti? – neprisiminiau, kada paskutinį sykį valgiau šilto maisto.

Mirė Petronėlė, - traukdama iš šaldytuvo pieną dalinosi mudviejų praėjusio gyvenimo fragmentais.

Aldonos močiutė? Kiek jai buvo metų? Šimtas?

Panašiai, - nežymiai šyptelėjo motina, - valgysi manų košės?

Valgysiu, - nurijau seiles.

Kur buvai? Skambino Nijolė, sakė, kad nenakvojai namuose.

Buvau pas draugus, - nenoriai tarstelėjau, - reikėjo paieškoti pas tėvą.

Užteks! – trenkė kumščiu per stalviršį atrodė, kad sekundei visa virtuvė kilstelėjo į orą.

Toliau buvome tyloje. Klausiausi, kaip piene bringsta manų kruopos. Motinai reikėjo laiko, jutau, kaip ieško tinkamų žodžių: prieskonių spintelėje, indaujoje, stalo įrankių stalčiuje... kliūva už nuoskaudų, bando perlipti per gėdos sieną.

Neprašau pasiaiškinti, tiesiog noriu išgirsti tavo versiją.

...

...

Gerai, - sėsdama prie stalo atsikvėpė, - Mums tebegyvenant Kaune netikėtai paskambino Remigijus, pokalbis buvo nerišlus, pasidalinau, kad sugriuvus Sąjungiai sunkiai suduriu galą su galu, tada jis pasiūlė atsikraustyti į Vilnių, sakė, kad padėtų kažką susirasti...

Tuo metu turėjau savo problemų, nepastebėjau Motinos išgyvenimų, o ji, kaip visos geros mamos, užsidėjusi drąsios tvirtos moters kaukę kariavo viena.

Pravėrė langą, prisidegė cigaretę ir tęsė toliau:

Atvykusi į Vilnių nugirdau, kad Remigijus kalba apie skyrybas, - ji stabtelėjo tarsi pasakiusi per daug, tačiau patylėjusi tęsė, - Nuėjome į kelis pasimatymus...

O apie mane, ar jis teiravosi apie mane? – naiviai paklausiau.

Gabrieliau, - kreipėsi, po to sekė pilna ir sunki, kaip moters pilvas devintą nėštumo mėnesį, pauzė, - Remigijus nežino, kad turiu sūnų.

Santa Barbara. Atėjau išrišimo, o patekau tiesiai į paskutinę pragaro griovą. Sukilo rūgštis, neprisimenu, gal net apsivėmiau? Gal net laiptinėje? Gal net į tuščią pensininkės šiukšlių kibirą.

JAUNYSTĖ

Monika, Tu kvepi,

Kaip kvepia persirpusios pūvančios figos

Karštą rugpjūčio dieną pietų Italijoje.

Monika, Tu esi,

Tyriausias vienanaktis nuotykis,

Negestanti aistra, nuodėminga platoniška meilė

Monika, Tu sakai,

Kad Tau meluoju

Kad buvai pirmoji…

Monika, Tu žinai,

Su Tavimi atviras būtų net velnias,

O aš – tik Gabrielius.

Koks čia eilėraštis, jei nesirimuoja? – erzino, tikrai nusimanė apie literatūrą.

Pavasarėjo, oras kvepėjo purpurinėmis alyvomis ir saldžiu Monikos prakaitu.

Milžiniškoje lovoje gulėjome susiraizgę kojomis, nuogutėliai, kaip kūdikiai, trise.

Po to, kai Motina prisipažino manęs išsižadėjusi, sugrįžau pas Mišą ir pasilikau.

Kai neidavome į mokyklą, ar nebrazdindavome gitara: klausydavomės muzikos, šokdavome, skaitydavome knygas, rūkydavome, gerdavome vyną... mušdavomės. Kai į svečius užsukdavo Monika: bučiuodavomės, glamonėdavomės, mylėjome.

Kas geresnio, Mykoliuk?

Žinai, atrodo, kad sapnuoju, tačiau nemiegu/...

.../sweet, sweet fantasy, baby... – kartu uždainavome Mariah Carey, pastarųjų dienų Mykolo grojamiausią Fantasy.

Mariah tuo metu buvo Mykolo svajonių moteris, antroji po Monikos. Monika visai nepyko, nes mokėjo dalintis. Plius, manau labiau simpatizavo man. Buvau jos vergas: rašydavau eiles, grodavau gitara, laižiau tarpukojį, lakuodavau nagus, nešdavau kavą į meilės guolį, nenoromis, tačiau primušiau bachūrą iš paralelinės klasės, kuris pakomentavo jos papus. Ji įtikino sakydama, kad jos papai yra ir mano papai, o tada paklausė: ką, neginsi savo papų? Tuo metu vis dar sandėliavau pyktį, todėl drakose stengiausi nedalyvauti, kad nepatekčiau į bėdą. Užteko karts nuo karto draugiškai prikulti Mišą.

Gal į filmą? – pasiūliau.

Kaip norėčiau į filmą!..

Jūs varykit be manęs, ryt matiekos egzas.

Blet, Miša, nestumk, mūsų neįleis nemokamai.

Manęs nepisa, jei mane dar vienus metus paliks vienuoliktoj klasėj, tėvai nebesiųs svarų.

Svarai buvo mažiausia problema, labiausiai Miša nenorėjo kraustytis pas tėvus į Londoną arba į kariuomenę. Tėvynės gynimas nebuvo šventa pareiga, tuo labiau pašaukimas, o ir tėvo pasakojimai apie tarnybą sovietmečiu vis aplankydavo košmarų pavidale.

Kartais man atrodo, kad geriausia muzika, bei filmai buvo sukurti dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, vien tais metais, kai Mykolo antros eilės pusseserė mus nemokamai įleisdavo į kino teatrą Lietuva, pasirodė tokie filmai, kaip Gelbstint eilinį Rajaną, Bėk, Lola, bėk, Tu gavai laišką... Didysis Lebovskis, Baimė ir neapykanta Las Vegase, Armagedonas. O... kaip verkiau per Armagedoną, pernelyg įsijautęs į Grace netektį.

Monika svaigo apie aktorės karjerą ir kiekvieno seanso metu žibindavo žibintuvėliu užsirašinėdama pastabas, bei trukdydama visiems įsijausti.

Vyko Kino Pavasaris, tądien rodė Šarūno Barto filmą Namai. Monikai prasidėjo mėnesinės, todėl ilgokai lūkuriavau prie tualeto durų.

Pražiopsosime pradžią, - pyktelėjau.

Priekaištauji, kad kraujuoju?

Blet, mano tėvas!

Sakei, kad jis miręs.

Man, bet ne visuomenei, - bandžiau pasislėpti už Monikos, taip dar labiau pritraukdamas dėmesį, - ką daryti?

Apsimesk, kad neegzistuoja. Jis tai sėkmingai daro septyniolika metų.

O, gal ne jis? Ne, turbūt pasivaideno...

Salėje, kaip ir filme tvyrojo melancholiška nuotaika, spėlionės neleido atsipalaiduoti, kėlė nerimą. Paslapčia norėjau, kad Monika išsitrauktų žibintuvėlį ir spigintų susirinkusiems į veidus, kol rastume jį. Tačiau konspektavimas jai rūpėjo mažiausiai, sėdėjo glostydama pilvą ir kartkartėmis išleisdavo tylią aimaną. Vieną dieną Monika taip pat taps motina, gal net pagimdys sūnų? Kokia netektis - neišgyventa jaunystė! Jaunystė praleista skalbiant vystyklus ir šluostant kūdikio užpakaliuką. Bemiegės naktys ne vyno svaiguly, o klausantis netylančio verksmo. Kaip papildomas bagažas kelionėje... ji nepasiruošusi, aš nepasiruošęs. Ar įmanoma, tam pasiruošti?

Kas tau? Atrodai išbalęs, - sušnabždėjo.

Ššš... – pasigirdo už nugaros.

Noriu išvažiuoti.

ATGIMIMAS

Pamąstymai apie tėvystę buvo didžiausias seksualinis stabdis, pimpalo blokada. Bandžiau prisiversti, tačiau kotas linkdavo, kaip liepa šalia kelio.

Turbūt nudrožei, - ramino draugas, - neliesk jo net myždamas, gal atsigaus?

O, jei niekada nebeatsigaus? – pergyvenau.

Sakau, pamiršk jį, nekreipk dėmesio, paršliauš keliais.

...

Čia daugiau mergoms galioja, bet esmę pagavai.

Kas tikrai nešliaužiojo keliais, tai – Monika. Ji nustojo lankytis po pamokų ir beveik nebepasirodydavo savaitgaliais, net praleido vieną vakarėlį, kuriame su Miša prilupom tiek, kad pasilaižėm ir kitą rytą valgėme koldūnus atskiruose kambariuose.

Kadangi pimpalas nestovėjo pradėjau rimtai galvoti apie gyvenimą. Impulsyvus pareiškimas, kad noriu išvažiuoti, neapleido, kaip linkusios apleisti aikštingos užgaidos, priešingai – prigijo ir regėjosi tuoj sužydės. Kelis kartus per savaitę pasukdavau gaublį, durdavau pirštu, visada į tą pačią vietą – Alžyrą, Afrikos žemyne...

Afrika!

Hurry boy, it's waiting there for you, - pritarė Mykolas Toto tekstais.

Egzotiškas ir karštas Izabelės tarpukojis.

Kas?

Išvažiuoju į Prancūziją.

Atrodo čia putės mažai, tau net nestovi.

Ji žinos, kaip mane pagydyti.

Ligonis.

Taip, sergu meile… - buvau itin patenkintas savo sprendimu, gyvenimas vėl įgavo prasmę.

Perkrikštijo impotenciją? – nevykusiai pokštavo draugas.

Privalau sužinoti jos adresą.

Iš kur gausi litų?

Visa kita – detalės.

NAUJIENOS

Kitą dieną po pamokų tekinas nubėgau į Salomeiką, ten mokytojavo motinos draugė, ta pati, kuri įdarbino vasaros stovykloje.

Danute! – sušukau pavymui per visą koridorių, tačiau ji neatsisuko ir toliau kaukšėjo kulniukais, - Danute! Po velnių...

Gabrieliau, kokia maloni staigmena, - išsilydė.

Spėliojau ar Jūs, ar moksleivė, - padlaižiavau.

Oi, ką tu, vaikeli... – raudo.

Danute, atėjau su prašymu, - neturėjau daug laiko plepėti manęs laukė Lionas, - noriu mokytis prancūzų kalbos ir prisiminiau merginą iš stovyklos, ar galėčiau gauti jos kontaktą?

Vasarą vyks apsikeitimo programa pietų Prancūzijoje, - akivaizdžiai turėjo mums kažkokių planų; įsistvėrė į parankę ir pradėjo vesti kabineto link, - eime, užpildysime kelis popierius, dar yra vietų.

O, Isabelle? – sustojau.

... - susimąstė, tikiu perkando, kad atėjau vedinas ne itin taurių tikslų, - paskambinsiu organizatoriui. Savaitės pabaigoje turėčiau žinoti. Kaip laikosi mamytė?

Geraigerai... ačiū, - neturėjau žalio supratimo, nemačiau jos nuo praėjusių metų.

Kaip manai, broliukas ar sesutė?

...

...

Nene... ne... nežinau, - pradėjau mikčioti, paskubomis atsisveikinau ir išlėkiau iš mokyklos.

Stovėjau gaudydamas orą, sukosi galva: broliukas ar sesutė, broliukas ar sesutė, broliukassesutė… nereikėjo palikti jos vienos.

Pirmoji mintis buvo važiuoti į Pašilaičius ir stoti akistaton su pačiu šaltiniu, tačiau po paskutinio karto grįžti nesinorėjo. Jaučiausi dar kartą išduotas.

Gal geriau ji būtų mane atidavusi į vaikų namus? Gal iš ten būtų pasiėmę mylintys tėvai? Gal būčiau turėjęs normalią vaikystę? Svarsčiau pakeliui pas Nijolę.

Nijolės nebuvo namuose. Pasidariau arbatos, spintelėje radau sausainių Gaidelis. Trupinau juos žiūrėdamas pro virtuvės langą. Kuo toliau, tuo blet gražiau... – atsidusau.

Gabrieliau! Atiduok raktus, vos infarkto negavau! Negali ateiti nieko nepranešęs... – siautėjo dar net nenusiavusi batų.

Gabrieliau! Gabrieliau! – maiviausi, - Nesidžiaugi matydama?

Gal kažkiek... – pamažu rimo.

Kaip gyveni, mažyte?

Žinai apie motiną?

Žinau.

Kas pasakė?

Danutė.

Kas ta Danutė?

Mokytoja.

Galėjau atspėti, visos danutės mokytojos... kaip jautiesi?

Kąašžinau... išduotas, - burbtelėjau sausainiu maišydamas atvėsusią arbatą.

Ji labai tavęs pasiilgo, nuvažiuok pasikalbėti, - patarinėjo.

Sensti, pasidarei sentimentali, - erzinau, - Ji išsižadėjo manęs dėl vyro. Aš jai nebegzistuoju.

Nedramatizuok...

Turiu eiti, - tariau kildamas, - Buvo žymiai lengviau nekęsti jo galvojant, kad mus paliko.

Pasilik vakarienei.

Nijole, verčiau valgyčiau sudėvėtą kaliošą, - pabučiavau į skruostą ir išėjau.

MANO KOVA

Kaip sekėsi? Ar sužinojai jos adresą? – pasidomėjo Mykolas neatitraukdamas akių nuo televizoriaus ekrano.

Sužinojau, kad turėsiu brolį arba sesę.

Ką? – sustabdė kompiuterinį žaidimą.

Motina laukiasi.

Kiek jai metų?

Turbūt jau paskutinis.

Kas tėvas?

Neklausiau, - sudribau ant taburetės - kartais geriau nežinot. Gal buvo užsukusi Monika?

Ne. Nori sasyskų su garstyčiomis?

Noriu būti laimingas...

Kaip bybys? Stovi jau?

Durnas? Vakar nestovėjo, šiandien, blet, sužinojau, kad Motina laukiasi ir jis pakilo paploti...

Norėjau pakeisti temą.

Nepagalvoji kartais, kad būtų zajebys gyventi, kaip bendraamžiai, kai vienintelė problema neišspręstas matiekos uždavinys?

Nežinau, - patraukė pečiais mesdamas į verdantį vandenį pieniškas dešreles, - būtų nuobodu.

DIDYSIS PENKTADIENIS

Švietė saulė, kvepėjo alyvos, atsikėliau pakilios nuotaikos. Mykolas virtuvėje klausėsi radijo, grojo Bananarama, Cruel Summer.

Kas pusryčiams, širdele? – nerūpestingai kasydamasis kiaušius paklausiau.

Plakta kiaušinienė.

Su skrebučiu?

Su bybučiu... nori?

Neatsisakysiu, - prisėdau žiovaudamas.

Skambino tėvai, - medine mentele dalindamas prikepusią kiaušinienę dėstė, - parskrenda savaitei, ar turėsi, kur pagyventi?

Priklauso, gal jau būsiu pakeliui pas Isabelle... – užsvajojau.

Abejoju, jie grįžta pirmadienį.

Paklausiu Nijolės.

Padulkinčiau Nijolę be jokių klausimų, jei ji sakytų: Mišššš, čia ir dabar. Kad ir brome, arba laiptinėj, dar geriau mokykloj...

Ką ji veiktų mokykloj? – nestabdžiau, kartais fantazuodavome apie Nijolę kartu, iš tiesų buvau pirmas, kuris pradėjo garsiai dalintis erotinėmis vizijomis. Mykolui patiko, sakė pasijutęs išlaisvintu.

Ji būtų mokytoja...

Tikybos?

Fizinio.

Mhm...

Smailiu kulniuku spaustų prie grindų, kol daryčiau atsispaudimus. Šimtas, šimtas vienas... o kai nebepajėgčiau atsistoti nusmauktų kelnes ir virve vanotų subinę šaukdama: blogas berniukas...

...

Ko tyli?

Vis dar tikybos pamokoj, - Mišai nebūdavo per anksti fetišui, - sutarta, išsinešdinsiu iki pirmadienio.

Turi parūkyti? – aiškiai norėjo nuleisti garą.

Ne, vakar pats ieškojau nesurūkytų bikų po balkonais.

Kartais mane labai liūdini.

Okei, juodas bliuzonas su ar be kapišono?

Be, atrodysi rimčiau.

Jaudinausi, kad Danutė bus pamiršusi prašymą arba net mane patį, tačiau, kai pasirodžiau tarpduryje - pasitiko plačiai šypsodamasi. Skambutis buvo ką tik nuskambėjęs ir klasė dar buvo pilna mokinių. Aprasoję langai, pusiau nugertas puodelis kavos ir raudono lūpdažio likučiai ant briaunelės, lengva šlapios kreidos smarvė, akimirksniu nunešanti visus tiesiai į dvylika metų trukusį pragarą...

Turiu gerų naujienų, - Danutės priekiniai dantys buvo išmozoti tuo pačiu raudonu lūpdažiu, kuris telkėsi ir jos lūpų kampučiuose.

Koks siaubas... – išsprūdo.

Kas?

Koks siaubas, akis užkliuvo už necenzūrinės keverzonės.

Ak, vaikai... – perbraukdama lentą dar drėgna kempine nutęsė, - galėsi nusiųsti laiškelį prancūzei. Pavyko gauti Isabelle tėvelių namų adresą Lione.

Opa! – išsprūdo, buvau pasiruošęs išbučiuoti Danutės rankas.

Galėsi papasakoti apie kelionę į Taizé.

Taizé? – teko girdėti apie piligrimines sektantų keliones autobusu į Prancūzijos kaimelį, kuris mano vaizduotėje dydžiu ir įdomumu prilygo Bezdonims.

Deja, negavome finansavimo mainų programai. Tačiau, nenuleidau rankų ir išsyk susisiekiau su parapija.

Taizé? – kartojau, kaip užstrigusi plokštelė negalėdamas patikėti į ką įsivėliau dėl mergos, Mykolas buvo teisus, man net nestovi.

Ar turi pasą?

Ne, - prie ko čia aš? Kas jos prašė? Ryškiai daugiau nieks nenorėjo važiuoti... - ne, neturiu paso...

Niekis, dar turime laiko, - padavė lapelį su adresu ir palydėjo iki durų, - linkėjimai mamytei.

Vilkdamas koją už kojos įsivaizdavau nepakeliamai ilgą kelionę autobusu per Lenkiją ir Vokietiją, ir kaip mane miegantį nederamose vietose liečia parapijiečiai.

KERŠTAS

Jau laiptinėje supratau, kad Mykolas ne vienas. Pravėręs duris pamačiau Monikos striukę ir aulinius. Buvau jos pasiilgęs. Monika, tarsi nutapyta Amedėjaus Modiljančio apsinuoginusi sėdinti moteris.

Pažiūrėk, kas atėjo! - paskubomis maudamasis kelnes suko akis į šalį Mykolas.

Labas, - išpūsdama dūmą skrodė žvilgsniu.

Jos tamsūs, kiek suvelti plaukai krito ant nuogų pečių, viena sruoga poetiškai susirangiusi ilsėjosi ant nuogos krūties. Sustangrėję speneliai bylojo apie patirtą malonumą... net stovėdamas per kelis žingsnius jaučiau jos baltos tarsi porcelianas odos kvapą.

Aš... aš atėjau daiktų, - išlemenau sutrikęs, bandydamas suprasti, kas ką tik įvyko.

Kambaryje radau išplėšytus užrašų sąsiuvinio lapus. Sąsiuvinio, kuriame dar neturėdamas Isabelle adreso rašiau jai laiškus, dėliojau eilės… kurio paraštėse, nuneštas į prisiminimus, piešiau jos krūtis.

Durų trenksmas, kaip antausis privertė atsipeikėti. Pastvėriau raktus ir pasileidau paskui.

Monika, palauk... prašau, Monika! – meldžiau bėgdamas žemyn.

Ji nesiteikė sustoti ar atsisukti, net nesudvejojo iš kišenės iškritus pakeliui L&M.

Pametei cigaretes, Monika, Mo-ni-ka! – rėkiau uždusęs jau bėgdamas per kiemą, - Monika, myliu tave!

Gavau pompą, sustoti negalėjau, nes būtų pagalvojusi, kad pasidaviau, bėgti toliau, taip pat buvo ne išeitis. Myliu tave... nuaidėjo per bromus.

Monika nebebėgo, tačiau ir neatsisuko, sunku buvo atspėti ar išgirdo, ar taip pat pavargo. Žingsniai vis lėtėjo, kol pagaliau liovėsi, buvau beveik šalia.

Tai kodėl piešei svetimus papus? – atsisuko.

Iš kur žinai, kad ne tavo? – nuoširdžiai pasimečiau.

Manai neatpažinčiau savo papų?

Būdavo neapsakomai graži, kai kalbėdavo, kaip batsiuvys: storžieviškumas išgrynindavo jos trapumą.

Kur pradingai? Pasiilgau.

Mokiausi, dainavau... supratau, kad noriu būti geresnė už Madonną, todėl visiškai neturiu laiko, - maivėsi.

Net meilei? – maiviausi ir aš, Monika užkrėsdavo teatrališkumu.

Net meilei.

Net man?

Ypač tau.

Sugriebiau ją, prispaudžiau prie savęs ir pabučiavau. Laižėmės ilgai ir akiplėšiškai, neprisidengę net žydinčių kaštonų pavėsiu. Paskutinis spektaklis, sezono uždarymas prieš vasaros gastroles.

SENA MEILĖ

Išsikvepinusi Lancome Climat Nijolė ruošėsi į dar vieną pasimatymą.

O, kaip mylimasis?

Kuris?

Tas, kur kaliūzėj.

Atsipeikėk, katinėli.

Nijole, galiu čia pagyventi?

Ir vėl? – išsprūdo.

Sakai tai su meile, jaučiu.

Per tave liksiu senmerge, - skundėsi.

Sutariam, jei jau jausiesi, kad esi per plauką nuo senmergystės - pasipiršiu tą pačią minutę.

Galėčiau būti tavo motina, - raudo.

Tai, ar galiu?

Turiu pasirinkimą? – koketavo.

Visada, visada turi pasirinkimą, nepamiršk to, mažyte, - atsidaręs šaldytuvo dureles aiškinau varškės sūriui su kmynais, - Kada grįši?

Sunku pasakyti, anąkart jis nusivežė mane į Šventąją! Šokinėjome per bangas…

Mulkis... – nutęsiau, - Kur tavo savivertė, Nijole? Jei būčiau...

Sustabdžiau įsibėgėjusias mintis, svajojau, kaip neišlipame iš lovos tris dienas, ir tris naktis... kokia dar jūra, kai šalia toks meilės vandenynas?

Jei būtum? – žiūrėdama į mane iš veidrodžio laukė pratęsimo.

Sudominau, ar ne? Jei niekur neisi – papasakosiu, - priėjau iš nugaros ir puse lūpų pašnabždėjau priglaudęs skruostą prie josios.

Kvailys... - sukikeno, kaip penkiolikmetė, - Lekiu, jau vėluoju. Paskambink mamai, žinau, kad nesikalbate, bet ji nekaip jaučiasi. Čiau!

Čiau, - pakartojau duoninėje ieškodamas cigarečių.

Gal ir reikėtų paskambinti mamai, kažkas turės sumokėti už mano kelionę į Taize?

NETEKTIS

Tąnakt Nijolė negrįžo, kaip žadėjusi, o aš užmigau taip ir nepaskambinęs Motinai.

Ją išvežė į ligoninę. Ryte sužinojau, kad neteko kūdikio. Mergaitės, ji laukėsi – mergaitės. Mano sesers, kurios vardas būtų buvęs Kristina. Jeigu mergaitė, bus Kristina, jei berniukas – Emanuelis, - sakė Nijolei. Mažoji Kristina fotografuojasi prie legendinio laivelio Palangoje, perku jai plombyrą, ledai teka jos pirštukais ir varva ant smėlio, vėliau mes žaidžiame gaudynių, leidžiu jai mane pasivyti ir stebiu, kaip krykštauja iš laimės. Kristina karščiuoja, guli lovoje, atnešu jai mandarinų. Ji džiaugiasi mane matydama, prašo pasilikti ir paskaityti knygelę. Skaitau jai, kol užmiega. Pasveikusi žaidžia kieme, giriasi draugams, kad turi vyresnį brolį, kuris gali juos prikulti. Vaikšto iškėlusi galvą ir man tai glosto savimeilę, paimu už rankos. Pažadėjau, kad per gimtadienį eisime į zoologijos sodą. Kristina mėgsta gyvūnus, labiausiai jai patinka meškos. Turiu įtarimą, kad dėl Mikės Pūkuotuko. Kur einam mes su Knysliuku, nežino nieks, nežino nieks... – sakau ir ji pyksta, nes galvoja, kad ir vėl prasivardžiuoju. Tačiau pamačiusi vartelius pasileidžia tekina... Kristina, - šaukiu, - palauk, o bilietai? Ji tokia mažutė, kad prasmunka nepastebėta ir aš išsigąstu, kad nespėsiu pasivyti. Eilės nėra, tačiau kasininkė lėtai skaičiuoja grąžą, nesitvėręs liepiu nesivarginti. Randu prie žirafų, stovi tarsi užburta, tyliai stebi, kaip jos žiaumoja klevo lapus.

Gabrieliau, - po ilgo laiko kreipiasi, - žinai, ką?

Ką? – klausiu šypsodamasis.

Gal man jau dabar labiausiai patinka žirafos.

Tik netekęs supratau, kaip jos trūko, kaip be jos buvo tuščia...

PYKTIS

Nijolė parlėkė suveltais plaukais, tušas mažumėlę nutekėjęs... paskubomis persirengė, pasiėmė kelis daiktus ir atsistojusi tarpduryje paklausė:

Eini?

Ne.

Kaip išmanai.

Klausiausi jos skubančios laiptais.

Buvau draskomas neracionalaus pykčio, tuo metu neapkenčiau Motinos: pirma, atėmė iš manęs tėvą, vėliau namus, o tada ir seserį. Taip, kaltinau ją dėl persileidimo, buvau tikras, kad taip padarė tyčia, pastojo kad sukeltų pavydą, dabar laukė gailesčio. Nesumetė, kaip kitaip mane susigrąžinti.

Na, jau ne, nesileisiu jos uždusinamas, - marširavau po Nijolės butą.

Niežtėjo kumščiai, net norėdamas negalėjau jų atgniaužti. Neradau vietos, krūtinėje tarytum kažkas degė.

Išsitraukiau cigaretes, brūkštelėjau degtuką: vieną, du, tris kartus… tiek ir tereikėjo, kad užsiliepsnočiau. Trenkiau dėžutę į žemę, ranka nušlaviau ant stalo stovėjusius indus. Užsimojęs trenkiau į durų staktą, kelis kartus, kol prasikruvinau krumplius, tada spyriau į šaldytuvą, dar ir dar kartą, kol pradėjo trupėti tinkas... draskiausi, kaip netekęs proto, rėkiau įsistvėręs į plaukus, įsivaizdavau, kaip su jais nusiplėšiu ir plyštančią nuo skausmo galvą, mesteliu į orą tarsi kamuolį ir išspiriu velniop pro pravirą langą tiesiai į Gedimino prospektą.

Sunku pasakyti kiek tai tęsėsi.

Tada stojo tyla.

Susmukęs ant parketo atsirėmęs nugara į sieną apatiškai stebėjau, kaip grakščiai vėjuje plazda dieninės užuolaidos; iš šalimais esančios muzikos akademijos sklido raminanti fortepijono melodija. Pravirkau.

LYRINIS NUKRYPIMAS

Pasinaudojęs proga, kad tėvai dar negrįžo – užsukau pas Mykolą.

Kur Monika?

Klausyk, dėl to, kas įvyko vakar/... – pradėjo muistytis.

.../taigi jūs tik šiaip, žinau... viskas gerai.

Šiaip? – turbūt nebuvo informuotas.

Nekreipk dėmesio. Gal turi jos tėvų chatos numerį?

Ji buvo užėjusi, paprašė, kad užleisčiau Roxette Listen to Your Heart, popieriaus, tušinuko ir, kad palikčiau ramybėj. Surūkė kelias cigaretes, padavė raštelį ir išėjo.

Raštelį?

Taip, - padavė perlenktą popieriaus lapelį, - neturiu laiko, varau į reivą, nori kartu?

Nu, davai, - sutikau kišdamas neperskaitytą raštelį į užpakalinę džinsų kišenę.

Kioskelyje nusipirkome cigarečių, kelis butelius alaus ir Mint gumos. Kol suradome vietą spėjome gerokai įkaušti. Prie įėjimo stovėjo apsauginiai, kultūristai, vieną iš jų pažinojau iš bokso būrelio laikų, problemos pakliūti į vidų neturėjome. Tiek žmonių vienoje vietoje dar nebuvau regėjęs. Palyginus su tuo kas dėjosi čia - Mykolo bute rengiami vakarėliai buvo šiokiadienio mišios. Tuo metu į sceną pamažu veržėsi elektroninė šokių muzika. Pataikėm tiesiai į The Prodigy Smack My Bitch Up. Šokinėjom trypdami vieni kitų sportbačius iki paryčių: dalinomės cigaretėmis, kažkas Mykolui begrybaujant pataikė alkūne į akį, mergina su Cindy Crawford stiliaus aerobikos apranga prisitraukė mane už marškinėlių ir sugrūdo liežuvį tiesiai į burną, taip giliai, kad atpyliau ką tik nurytą alų, besispjaudydamas, žinoma, apskrepliavau ir kažkokį bičą, jis supyko ir man nespėjus susigaudyti kalė tiesiai į tarpuakį, Mykolas pagavo mane už pažastų, laikė pakankamai stipriai, todėl prispaudžiau kojas prie pilvo ir, kaip jautis kanopomis nupisau tą nevykėlį nuo vaizdo paskandindamas minioje.

O dabar jau vyniojam! - atsisukęs šūktelėjau akyse blaivėjančiam Mykolui ir mes išnešėme kudašių.

Brėško. Išvažiavome pirmuoju autobusu. Įsitaisėme gale. Mykolas nulūžo vos prisėdęs, užliūliuotas malonios vibracijos seilėjo petį. Prisiminiau raštelį, širdis daužėsi nenutuokdama, ko tikėtis, kilstelėjau užpakalį ir išsitraukęs sulankstytą popiergalį iš kišenės perskaičiau: 200gr maltos jautienienos, 200gr maltos kiaulienos, batonas…

Debile, blet... – vožtelėjau Mykolui per ausį.

Kas, kas yra? – pašoko siurbdamas seiles.

Padavei pirkinių sąrašą.

Ai, nu. Čia turbūt kotletų receptas, prašiau Monikos...

Taigi sakei, kad ji klausėsi Roxette?

Nu, o ko tikėjaisi? Prisipažinimo meilėje?

Galbūt atsisveikinimo raštelio...

Romantikas.

MOTERIS

Paprašė palaukti. Stovėjau su maišeliu mandarinų ir puokšte geltonų rožių. Kažkas sakė, kad geltonos rožės reiškia neapykantą. Nesąmonė. Tikrai yra kitokių būdų, kaip pasakyti: žinai, nekenčiu tavęs. Kad ir žodis žodin. O ne gėlių parduotuvėje pusvalandį rinktis žiedus, kurie pasakytų viską už tave. O, galim sudėlioti sakinį puokštėje: nekenčiu tavęs, bet norėčiau pasikalbėti? Arba: nekenčiu, bet buvai geriausias seksas, kurį kada nors turėjau.

Dvidešimt antra palata, - grubiai nukirto baltu chalatu apsirengusi teta, mačiau ją dirbančią už baro alaus namuose, ne ligoninėje.

Kuris aukštas?

Aaaantras, - nutempė, kaip ant buksyro.

Nuėjau nieko nesakęs, nors voliojau po burną porą išraiškingų frazių.

Užlipau į antrą aukštą,

Akušerijos ir ginekologijos skyrius, - atsiliepė persisvėrusi per registratūros langelį seselė, – Ar galiu padėti?

Užsispoksojęs į jos nailoninėmis kojinėmis aptemptas blauzdas nesusigaudžiau, kada ji baigė pokalbį ir kreipėsi į mane.

Ieškau dvidešimt antros palatos, - nutęsiau.

Kuo vardu?

Gabrielius.

Ne, pacientė.

Nesvarbu, radau, - nesileidau į detales, tačiau, kad nepasirodyčiau neišauklėtas, pridūriau, - ačiū.

Girdėjau širdį, dunksėjo taip garsiai, kad regėjosi tuoj plyš ausų būgneliai. Rankos šaltos, bet šlapios, kaip ir nugara, nekenčiau šios būsenos.

Gabrieliau, - nušvito motina, radau ją lovoje vartančią žurnalą Moteris, - merginos, tai mano Gabrielius.

Mano Gabrielius, - pristatė palatos draugėms, kurios gerai mane apžiūrėjo tarsi vertindamos ar atitinkantys tikrovę buvo Motinos pasakojimai ir po valandėlės užgiedojo:

Gabrielius! Koks gražus berniukas.

Čia tau, - padėjau mandarinus ant staliuko kartu su gėlėmis.

Gali pamerkti į stiklinę? – paprašė.

Palatoje buvo nedidukas kambarėlis su tualetu, bide ir kriaukle. Visur dvokė vaistais, švelniu myžalu, kurio nepermušė net skiesta chlorkė. Leisdamas vandenį į stiklinę žvilgterėjau į veidrodį, sumušimo beveik nesimatė.

Ačiū, - padėkojo bemerkiant gėles, - leisk apkabinti.

Prisėdau ant lovos krašto, ji apglėbė mane ir stipriai suspaudė. Nepaleido kelias minutes, jaučau, kaip jos skruostais rieda ašaros. Žinojau, nenorėjo, kad kas pamatytų, todėl leidau jai slėptis už mano pečių.

Su gimtadieniu, - nusišypsojo atsitraukdama.

LAIKINUMAS

Prasėdėjome tyloje, kol baigėsi lankymo valandos. Neturėjau, ką pasakyti, o ji tiesiog džiaugėsi mane matydama. Gal net baiminosi, kad vėl nedingčiau? Uždėjo ranką ant manosios ir pasidarė taip jauku, kaip vaikystėje, kai apglėbusi priglausdavo prie krūtinės ir čiūčiuodavo, kol užmigdavau. Jos glėbys buvo visata, kurioje nieko negalėjo nutikti. Kaip jos pasiilgau... Skruostu nuriedėjo ašara ir tekštelėjo ant baltos paklodės.

Na, ko dabar? – sulaužė tylos įžadus.

Pagalvojau, kad galėjau tavęs netekti... – traukdamas snarglį prisipažinau, - neįsivaizduoju, kaip tektų gyventi pasaulyje, kuriame nebėra mamos.

Esi savarankiškas jaunas žmogus, neturiu nė menkiausios dvejonės, kad susitvarkysi.

Kodėl taip sakai? Kodėl sakai, kad susitvarkysiu?

Vieną dieną manęs nebeliks, tai neišvengiama, Gabrieliau.

Ta diena bus liūdniausia mano gyvenime, - ištariau pusbalsiu.

Veikiausiai dar nebuvau supratęs laikinumo, tačiau tąsyk jis persmelkė kaulus, kaip drėgnas šaltis. Ir laiko tėkmė, čiurlenusi tarsi pavasarinis šaltinėlis staiga virto šniokščiančia šimtametrine krioklio srove. Kokia visgi beprasmiška – būtis? – mąsčiau grimzdamas į egzistencinę smegduobę. Apie ką – visa tai?

Lankymo valandos baigėsi, galėsite sugrįžti rytoj, - priminė seselė.

Ačiū, kad atėjai.

Niekis, - vaptelėjau, - greit išrašys?

Sužinosiu rytoj, - tarstelėjo, - apsistojai pas Nijolę?

Mhm...

Palydėti?

Ne, ilsėkis. Gero vakaro! – pamojau moterims ir mirktelėjęs motinai išėjau.

Vakaras buvo šiltas, kišenėse švilpė vėjai - nusprendžiau grįžti pėsčias.

SAPNAS

Nijolė pasitiko su balionais ir tortu, ant kurio degė viena žvakutė. Butas buvo sutvarkytas, kvepėjo valikliais.

Su gimtadieniu! – sušuko, laukė grįžtančio.

Linktelėjau atseit padėkodamas, mechaniškai užpūčiau žvakutę ir nuėjau į kambarį. Ji taip ir liko stovėti su sustingusia plačia šypsena.

Kritau į lovą, kaip negyvas. Nemiegojau nuo šeštadienio. Girdėjau, kaip Nijolė tvarkosi virtuvėje. Galvojau apie pastaruosius metus ir kiek per juos įvyko, galvojau apie motiną, apie Nijolę, apie Moniką... apie tėvą, Mykolą, apie negimusią seserį, kol išsijungiau.

Prabudau pas Danutę pamokoje. Ji nusisukusi į lentą primityvokai keverzojo pimpalą. Pati ir nupiešė anąsyk, kai pas ją lankiausi, - pagalvojau. Pasisukau apsižvalgyti, iš vienos pusės sėdėjo Olesia, iš kitos, gretimame suole – Aldona ant rankų supo dar gyvą Petronėlę. Tavo vaikas, - patvirtino Olesia perpiešinėdama į sąsiuvinį ant lentos nupieštą falą.

Suskambėjo skambutis, klasėje liko mokytoja ir aš. Prisėdusi ji gurkštelėjo vėsios kavos ir pavertusi puodelį išpylė likutį ant stalo. Žiūrėk, - pasikvietė arčiau, - matai savo ateitį? Jos tonas buvo užtikrintas tarsi viską žinotų, o aš būčiau neišmokęs pamokos. Net prisimerkęs analizavau tuos kavos tirščius, tačiau išsiburti nieko nepavyko.

Muisčiausi, kol prasibudau: krūtinė išpilta šalto prakaito, patalai lipo prie kūno. Nusprendžiau, važiuoti į Taizé.

KELIONĖ

Autobuse smirdėjo rūkyta dešra ir neplautomis kojinėmis. Danutė vaikščiojo praėjimu sukiodamasi čia į kairę, čia į dešinę ir vaišino visus namie keptais sviestiniais sausainiais. Kurie trupėjo ant sėdynių ir nervino vairuotoją.

Ponia, prašau atsisėskit į savo vietą, - maldavo jis.

Tačiau Danutė garsiai čirškėjo ir juokėsi nekreipdama dėmesio į vairuotoją. Aprimo tik įvažiavus į Lenkiją, kai autobusą pradėjo mėtyti į šonus. Pradžioje vairuotojas dar stengėsi aplenkti duobes, bet pasidavė kažkur ties Lomža, užnugaryje besidriekiant pasieniui.

Kaip smagu, kaip smagu, - neslėpė savo entuziazmo, - ar tau smagu, Gabrieliau?

Labai, - monotoniškai ištariau atrėmęs galvą į stiklą, temo.

Ar nori sausainuko?

Nieko nebeatsakiau, užmerkiau akis apsimesdamas, kad lūžinėju. Po valandėlės nurimo ir Danutė leisdama pailsėti ir kitiems.

Jaučiausi išsekęs, tačiau negalėjau užmigti. Svarsčiau, ar ši kelionė – vykęs sprendimas? Ar vertėjo išvažiuoti, jei net nežinau, ko ieškau?

Žiūrėjau į priešais sėdinčių bendrakeleivių tylius pakaušius ir galvojau, ar ir jie tokie pat pasiklydę? Ar ir jų galvose šiuo metu sukasi panašios mintys? Gal vertėtų su kuo nors susipažinti, nes kitaip praleisiu visą kelionę prisirišęs prie Danutės klostuoto sijono ir nieko nepažinsiu: nei kelionės kompanionų, nei kitų kultūrų, o tuo labiau - Dievo.

Nemiegi? – pramerkusi vieną akį paklausė Danutė.

Miegu, - sunėriau rankas, užsimerkiau ir vėl priglaudžiau galvą prie stiklo.

Kaip reiks iškęsti ją visą savaitę? Kaip iškęsti likusias penkiolika ar, kiek mums liko važiuoti, valandų? Kodėl ji mane taip erzina? Gal Danutė ir bus tas išbandymas? Kliūtis gyvenimo kelyje, didelis pašvinkusia žuvimi dvokiantis akmuo...

Sustojome degalinėje pravažiavę Lodzę. Vairuotojas pranešė, kad turime trisdešimt minučių pramankštinti kojas ir nueiti į tualetą. Pirmas pasivaikščiojimas užsienyje. Nusičiurškęs užsukau į parduotuvę, zlotų neturėjau, todėl tik apžiūrėjau prekes, pačiupinėjau kelis šokoladukus ir išėjęs pradėjau skenuoti teritoriją, kur galėčiau netrukdomas parūkyti.

Turi degtukų? – paklausė švelnus plonas balselis sklindantis iš apačios.

Pasisukau ir nuleidęs galvą pamačiau nedidukę, vos pusantro metro ūgio merginą, pora centimetrų nuo nykštuko.

Gal vertėtų mesti? – pajuokavau.

Spirsiu į blauzdikaulį, - pagąsdino.

Ką pasakytų Dievas?

Aš ateistė, - šovė.

Turiu degtukų. Kur nieks nepamatys?

Manęs, kad ir už ano krūmo, - bakstelėjo pirštu į laukymę.

Gulėjome išsitiesę visu ūgiu ir rūkėme cigaretes. Įsivaizdavome, kad niekas nemato, nors iš už krūmo kilo dūmų kamuoliai. Viktorija, toks buvo merginos vardas, mokėjo išpūsti dūmų ratus. Man tai pasirodė itin kinematografiška ir stebėtinai seksualu.

Kodėl važiuoji į Taizé? – paklausiau.

Pasitikrinti.

Pasitikrinti, ką?

Tikėjimą, - prisipažino ir atsisuko į mane, - o tu?

Aš? – sudvejojau, - Meilės emigrantas.

Keistuolis, - braukdama delnais per kelnes nutarė.

Sugrįžęs į savo vietą bandžiau nekvėpuoti į Danutės pusę, išgėriau kelis gurkšnius vandens. Nujaučiau, kad užuodžia rūkalus ir yra mažumėlę nusivylusi, nes nešnekino, kol pasiekėme Vokietiją.

Sustojome papusryčiauti Dresdene. Parapijiečiai pavaišino visus pyragaičiais su arbata, Danutė susimedžiojo juodos kavos ir jos veide vėl nušvito šypsena.

Nežinau, kaip ji ištvers savaitę vienuolyne, - suabejojo Viktorija.

Pochuj, - grožėdamasis senamiesčio panorama nesivėliau į apmąstymus.

Susitiksi Taizé su mylimąja?

Ne visai, - numykiau, - ji gyvena Lione.

Ji atvažiuos aplankyti? – paklausė dvejodama.

Ne, važiuosiu pas ją.

PASKUTINIOS DEŠIMT VALANDŲ IKI IŠGANYMO

Prieš išvykdamas ilgai svarsčiau, ką įsimesti krepšin, tačiau Mykolo paskolintą kasetinį ausinuką įsidėjau pirmą. Tiesa, pamiršau kasetes, todėl nenorėdamas nudrožti The Rolling Stones, klausiausi tik prieš miegą ir, kai vairuotojas užleisdavo giesmių radiją.

I've been hanging on the phone

I've been sleeping all alone

I want to kiss you...

Išsitraukęs sąsiuvinį paslapčia bandžiau kurti planus, kaip pasiekti Lioną, tačiau pavykdavo tik šviesos greičiu nutranzuoti tiesiai į Isabelle lovą. Kaip kaip? Išsliūkinsiu sutemus, eisiu artimiausio greitkelio link, susistabdysiu automobilį ar fūrą, daug nekalbėsiu, sakysiu: going to Lyon. Net neklausiu, kad nepradėtų dvejoti. Pasakysiu, kaip teiginį, tada tikrai nuveš. Gal net iki prancūzės durų... arba bent jau iki miesto, kur pasigausiu autobusą, ar šleiką? Ten šleikos turbūt nevažiuoja, gal tik tramvajai... nesvarbu, pasigausiu viešąjį transportą ir net nespėsiu apžiūrėti visų pakeleivių, kai geri Prancūzijos žmonės man praneš, kad mano gyvenimo meilė gyvena čia: vas-y vas-y vas-y... allez-y allez-y!

Ko klausaisi? – pasidomėjo Viktorija, mudu ir vėl rūkėme degalinėje.

Klausyk, kaip manai, pavyktų nušvilpt žemėlapį?

Visai nepasiruošęs, - nusivylė, - mes Europoje, čia veikiausiai visur pilna vaizdo kamerų.

Nepagalvojau...

Apie, ką nors pagalvojai? – skambėjo visai, kaip Motina.

Pagalvojau, - šyptelėjau.

... – žiūrėjo tarsi sakydama „blet“, - eime, paprašysiu tamponų, pardavėjai dažniausiai pasimeta, turėsi begales laiko susirasti žemėlapį. Ir paimk man Haribo guminukų.

Pasakyta – padaryta: Viktorija, kaip tikra profė užkalbino pardavėją. Jis, kaip ir buvo tikėtasi pradėjo nepatogiai muistytis, nusivedė prie higienos prekių, čiupinėjo paketų pakuotes, viskas slydo iš rankų, užsižiopsojęs vos nepamiršau, ko atėjęs. Žemėlapį radau be vargo, užsikišau už kelnių ir paslėpiau po marškiniais, tada patraukiau saldainių link… Haribohariboharibo…. skenavau lentynas, kai išgirdau Viktoriją dėkojant ir labia garsiai, bei aiškiai atsisveikinant. Supratau, kad laikas nešti kudašių, stvėriau pirmą po ranka pasitaikiusį maišelį ir šoviau pro duris.

Ačiū! – pasivijęs nestygau džiaugsmu.

Haribo paėmei?

Va, - ištiesiau.

Bon Pari? Bon blet Pari?! – nebeišlaikė.

Supratau, pats suvalgysiu.

Bent žemėlapį radai? – atlyžo.

Kokį žemėlapį?

...

Viktorija turėjo daug bachūriškos energijos, kartais net daugiau už mane. Svarsčiau, kokia jos istorija? Laukiau vis kitos stotelės, kad praleistume daugiau laiko kartu. Kol netoptelėjo geneali mintis.

Danute, gal saldainį? – tiesdamas Bon Pari pasiūliau.

Ačiū, zuikeli, laikausi dietos, - melavo, ant jos krūtinės ilsėjosi per pusryčius valgytų pyragėlių trupiniai.

Jūs? Dietos? – vėl laižiau subinę.

... – raudo.

Girdėjote apie Viktoriją? Mergina, su kuria vis pasikalbu degalinėje.

Nene... kas nutiko? – užgavau mokytojų kambario pletkų nervą, ji net palinko arčiau, o „kas nutiko“ buvo ištartas vis tylant balso tonui, kol pasiekė tik šikšnosparniams ir pletikininkėms girdimus signalus.

Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, bet manau, kad ji laukiasi...

Laukiasi?! – net pašoko.

Šššš... – glausdamas pirštą prie lūpų nutęsiau ir suokalbiškai pasiūliau, - pabandykime apsikeisti vietomis, gal pavyks išsiaiškinti daugiau?

Gerai gerai, - surinkinėjo save (ir tuo pačiu savo daiktus), tačiau net per santūrumo šydą jaučiau, kaip spurda iš jaudulio norėdama sužinoti visas detales.

Suokalbiškai mirktelėjo ir pasišalino. Linguodama, kaip metronomas, šonais spyruokliavo nuo vienos sėdynių eilės į kitą, kol pagaliau pasiekė Viktoriją. Stebėjau, kaip kažką buria, tada mostelėjo galva mano pusėn: Viktorija susirinko knygas, įsikando obuolį ir užleidusi vietą nepatenkinta pajudėjo manęs link.

Ką čia sugalvojai? – sėsdamasi pasidomėjo.

Pagalvojau, kad liko visai nedaug kelio, pajuokausim...

Pajuokausim? – kilstelėjo antakį.

Nu.

Viktorija atsikando obuolio ir kramtydama atsivertė vieną iš knygų, Doriano Grėjaus portretas.

Tu kelintoj klasėj? – pasidomėjau.

Dešimtoj, o kas?

Ne, nieko... tik, kad čia aštuntos klasės privaloma literatūra?

Nebespank, - siuto, - aš – SKAITAU.

...

...

Nori Bon Pari?

Gabrieliau, rimtai! Labai patogiai sėdėjau priekyje, kur niekas netrukdė.

Tos dienos?

Kurios?

Žinai, PMS...

Užtruko, kol pagaliau padėjo knygą ir atsisuko atvira širdimi. Paklausiau kažko apie tikėjimą, padėjau galvą ant peties ir pirmą kartą per visa kelionę užmigau taip saldžiai, kad net apsielėjau jos marškinėlius.

Prabudau Taizé, kai visi lipo iš autobuso, taip ir nepažinęs Viktorijos. Tarsi girdėjau ją sakant, kad visai neseniai pateko į autoavariją, kurioje kažkas žuvo… perklausti, kas - buvo nepatogu, plius nebuvau tikras ar nesusapnavau.

TAIZÉ

Pagaliau pasiekėme Taizé, norėjau nusiprausti ir patogiai išsimiegoti: jokių giedojimų mišiose, jokių meditacinių maldų… realiai iš viso ekipažo uoliai melstis buvo nusiteikę tik parapijiečiai, Danutė atvažiavo ieškoti ne Dievo, o vyro, likusieji – gerai praleisti laiką, Viktorija akivaizdžiai turėjo savo parkių apie, kurias man atsivėrė ir kurias sąžiningai pramiegojau, aš… norėjau pasidulkinti.

Mus pasitiko su lentele ant kurios lietuvių kalba buvo užrašyta Sveiki atvykę… kad nors ir toli nuo gimtosios žemės pasijustume tarsi namuose, tarp savų.

Viktorija, man jau čia nepatinka, - burbėjau.

Primena stovyklą...

Nežinau, kurioje stovykloje buvai, bet kur dirbau buvo tik vienas Dievas...

Čia turėtum išmokti gyventi už savo paties ribų.

Visa laimė, kad neužsibūsiu, - prisijungdamas į besiformuojančią eilę džiaugiausi, - kaip manai, kur miegosim?

Barakuose.

Bent jau ne palapinėse.

Sveiki atvykę! – pasitinko plati šypsena ir ištiesė po tvarkaraštį.

Mišios tris kartus per dieną, psalmių ir Šventojo Rašto giedojimas? Visa laimė, kad man tai tik stotelė.

Vargu, ar savaitė krikščionių vienuolių brolijoje yra kieno nors galutinis tikslas. Pasilik, apsivalysi/...

/...Gabrieliau, kaip smagu, tiesa? Kokia pasakiško grožio gamta, kokia ramybė, kokie žmonės... – mus susirado Danutė, - Kokia dovana!

Ir tarsi pajutusi nesustabdomą laiko tėkmę nuskubėjo pas vieną iš vienuolių. Jo mažumėlę atirusi balto abito palanka vilkosi žvyru.

Kaip jiems nesusipina kojos vaikštant su tais sijonais? Kaip manai, ar jie, ką nors po jais pasivilkę?

Gabrieliau, laikas išsiskirti.

Nemiegosim kartu?

Viktorija ne vartydavo akių, ji pajungdavo visą viršutinę kūno dalį: įkvepiant, vos vos pakildavo pečai, tada mažumėlę (kartu su akimis) ji užversdavo kaklą ir nosimi nupiešusi neregimą puslankį iškvepdavo įbesdama žudantį žvilgsnį. Beveik joga.

Užsuksiu atsisveikinti, - įspėjau.

VIENAS

Mane paskyrė valyti tualetų. Spausdamas kumštį žiūrėjau į tą spuoguotą šmikį ir svarsčiau ar dera Viešpaties tarnams šitaip niekšingai elgtis. Žinojau, kad iš pavydo, jei būtų galėjęs veikiausiai būtų įsodinęs atgal į autobusą ir pats nuvairavęs iki Lietuvos.

FEmale tOilets? – paklausiau įžūliai spoksodamas tiesiai į akis.

Pasiėmiau kuprinę ir nuėjau į baraką, ten radau septynis kambariokus, kurie jau, žinoma, buvo pasiskirstę dviaukštes lovas ir palikę vietelę su įdubusiu čiužiniu po toną sverenčiu vokiečiu. Paklausiau, ar jam nebūtų patogiau apačioje, įsižeidė net neįpusėjus sakinio, pastūmė nuo vaizdo pečiu, užsikorė kopečiomis į viršų ir įdribo, kaip vaikai šoka į vandenį nuo liepto šaukdami: bomba... tik vietoj vandens į šonus išsitašė dulkės ir varžtai. Zajebis... - pagalvojau ir numetęs kuprinę patraukiau į valgyklą.

Išėjau vienas, po minutėlės prie manęs prisijungė vaikinai iš gretimo barako, vėliau čiauškėdamos, kaip būrys žvirblių, priskrido ir panelės... kol pasiekėme valgyklą mūsų buvo visas festivalis. Žmonės sėdėjo kas sau: lauke ant žemės, kai, kurie valgė rankomis.

Vakarienė buvo prieska ir sakyčiau simbolinė: nei įkrito, nei iškrito. Valgydamas galvojau apie stovyklos nuotaiką: tarsi vakarėlis, nes daug žmonių ir visiems (dėl man nesuvokiamos priežasties) linksma, tačiau, kaip per kaldrą. Danutės nemačiau, Viktorija jau buvo susiradusi draugų, pamojo pagavusi žvilgsnį ir toliau juokavo su naujais bičiuliais, taip ir nesupratau ar kvietė prisijunti, ar pasisveikino. Gal pabaidė įkyrią musę, kas pasakys?

Po vakarienės nunešiau padėklą ir pasukau barako link planuodamas išsimiegoti.

Pst… - išgirdau dar nepriėjęs durų, apsisukau aplink savo ašį, prietemoje nieko nemačiau.

Pst… - pakartojo.

Dieve?

Ateik čia, - išgirdau pažįstamą balselį sklindantį iš pamiškės.

Viktorija? – nustebau, - Ką čia darai?

Važiuojam kartu? Bus drąsiau.

Jau pasitikrinai tikėjimą? – atimdamas iš jos pusiau surūkytą cigaretę pasitikslinau.

Čia tas pats, kas kepykloj duonos ieškot. Pasitikrinsiu keliaudama, kada išvarom?

Ką su tavim veiksiu? Kaip akmuo po kaklu, dar reiks prižiūrėt...

Su ar be tavęs, aš – ištranzuoju ryte.

Tiesiai į kriminalus, - užgesinau cigaretę, - gerai.

Susitinkam prie vartų.

Nukritus pirmai rasai?

Susitikrinam laikrodžius.

Kas čia, Džeimsas Bondas? Neturiu laikrodžio...

Ateisiu pasiimti.

Gal gali dar ir vokietį pagąsdinti?

Kokį vokietį? – balse tiek pasitikėjimo, regis, tarpukojy auksinė beizbolkė būtų kabėjusi.

Ramiai, čiūvake, - uždėjau ranką ant peties ir plačiai išsišiepęs atsisveikinau iki rytojaus, - išsimiegok.

PABĖGIMAS

Barake kurį laiką buvau vienas. Girdėjau, kad jaunimas vakarais renkasi į Oyak, groja gitaromis ir dainuoja. Vyliausi, kad sugyventiniai ten ir grįš tik paryčiais: pavyktų išsimiegoti ir prasilenkti. Vos taip pagalvojau, jie įvirto visi vienu metu tarsi per guminę staktą.

Gersi? – tiesdamas butelį pasiūlė vienas.

Kas čia?

Vynas.

Iš kur gavot?

Nesvarbu, vaišinkis.

Siurbtelėjau kelis gurkšnius, jie atrodė jau neblogai įkaušę. Susiraukiau tarsi praryjęs acto. Prieš tai ragautas vynas buvo kur kas saldesnis, ypač Kagor.

Nepatinka? – pasidomėjo.

Normaliai, - nenorėjau pasirodyt myžnius.

Tai drąsiau drąsiau, turim dar penkis litrus.

Turėjau žinoti geriau. Pasirodo vienas iš šaikos dieną tranzavo į gretimą miestelį ir anot jo parsivežė bambalį vyno. Vėliau, jau viską išgėrus ir visiems apsivėmus paaiškėjo, kad ten visigi buvo vyno actas. Viktorija rado mane gulintį savo paties vėmaluose.

Gabrieliau, tu gyvas? – užsidengusi nosį rankove pasiteiravo.

Vos vos... – žiaugtelėjau, - turi vandens?

Turiu, - traukdama iš kuprinės buteliuką patvirtino, - kelkis, laikas eiti.

Atsisėdau lovoje, vokiečio šikna lietė mano viršugalvį. Burnoje rūgštys ėdė dantų emalį, vos nusižiovavus sutrūkinėjo lūpos ir kampučiuose susitelkė šiek tiek kraujo. Stemplė ir skrandis degė, kaip Londonas 1666-aisiais. Dar niekur taip chujovai nesijaučiau, kaip Dievo prieglobstyje.

Gali surast kuprinę? – gurkštelėjęs vandens paprašiau Viktorijos.

Ji padėjo išeiti iš barako, įkvėpus gaivaus oro šiek tiek pagerėjo, pamažu pasiekėme vartus, o nuo ten ir kelią… mane kratė šaltis ir Viktorija davė savo megztuką, kuris vos siekė bambą, atrodžiau mažų mažiausiai juokingai.

Tai, kuris kuriam akmuo po kaklu? – stabdydama automobilius priminė.

Ką sakysi, jei sustos?

Klausiu, kur važiuoja?

Gerai, tikrinu, ar žinai, ką darai, nes tuoj vėl apsivem... – apsisukau ir susirietęs išvėmiau dar prieš kelias minutes išgertą vandenį.

Sustojo, Gabrieliau! Sustojo, - vydamasi kiek tolėliau stabtelėjusį automobilį džiaugėsi.

Išsiskalavau burną paskutiniais lašais vandens ir paspartinęs žingsnį pasivijau Viktoriją.

Už vairo sėdėjo vidutinio amžiaus moteris, priminė Nijolę… ypač papais. Ant galinės sėdynės pešėsi du mažamečiai berniukai. Moteris puikiai kalbėjo angliškai, kaip ir Viktorija. Susitarė, kad paleis mus pusiaukelėje, kažkur netoli Arno. Liepė sėstis į galą, per vidurį ir prisisegti diržą. Kol Viktorija kalbėjosi su moterimi tarnavau, kaip skiriamoji siena tarp Olivier ir Martin, bei bandžiau neapsivemti.

Ç'est très romantique! – apsidžiaugė moteris.

Pasakiau jai, kad važiuoji į Lioną ieškoti savo meilės.

Ai, nu... – nutęsiau, - paklausk, ar neturi vandens.

Ouiouioui... Martin, donne de l'eau au garçon, s‘il te plait.

Non, - sunėrė rankas ir patempė lūpą Martin.

Po verksmų ir spygavimų tiesiai į ausį visgi gavau kelis lašus vandens iš apčiulpto vaikiško buteliuko. Vargšai neturi iš ko rinktis.

Išlipęs atsidusau su palengvėjimu, Viktorija per pusvalandį spėjo taip prisirišti, kad beveik verkė atsisveikindama, mojo, kol automobilis išnyko horizonte.

Kaip gaila... – valydamasi ašaras guodėsi.

Davai, tiesk ranką, man nieks nestoja, nes atrodau, kaip benamis transvestitas...

Gabrieliau, kaip manai, nevertėtų vakare grįžti atgal?

...

Kas nors tikrai mūsų pasiges...

Koks aš alkanas!

Turiu obuolį, nori obuolio?

Žiūrėjau į Viktoriją gaudančią po kuprinę besiridinėjantį obuolį ir galvojau, kaip visgi nuskilo, kad ją sutikau ir, kad nusprendė tranzuoti kartu. Galvojau, kad teks prižiūrėti, tačiau nutiko atvirkščiai. Jei ne ji, veikiausiai net nebūčiau atsikėlęs, gulėčiau vokiečio bezdalų debesį trindamas marmūzę į savo skrandžio turinį… negėręs ir nevalgęs.

Viktorija, regis, tave myliu, - vietoje paprasto „ačiū“ prisipažinau.

... – jos skruotai prisirpo tarsi uogos, pora raudonų braškių.

Ištiesė obuolį be žodžių, užsisegė kuprinę, užsimetė ant pečių ir vėl pradėjo stabdyti automobilius.

Sustojo sunkvežimis. Viktorija buvo sulig padangomis, turėjau padėti įsiropšti: pakėliau už pažastų ir stumtelėjau užpakalį. O tada įšokau pats, užtrenkiau duris, prisisegiau diržą ir atsisukau į pakeleivę: pradžioje raudoni jos skuostai buvo purpuriniai. Žiūrėjo tiesiai įsitempusi, lūpos suspaustos.

Kas yra? Atrodo, kad tuoj pridrėbsi į kelnes, - susirūpinau.

Nieko, - tarstelėjo ir pasitaisė plaukus.

Pyksti, kad paliečiau užpakalį?

Ne.

Tai, kas yra?

Vairuotojas kelis kartus užmetęs akį nusprendė mudviejų nekalbinti, tik paklausė: where to? Mes choru atsakėm: Lyon. Ir jis mažumėlę pagarsinęs radiją susitelkė į kelią.

Kodėl pasakei, kad mane myli?

Šiaip, patinki ir tiek. Žiūrėjau, kaip globėjiškai trauki tą obuolį ir suspaudė širdį. Tu man, kaip sesė... – išsprūdo ir krūtinę tarsi plasteliną į kumštį sugniaužė sielvartas.

Aišku, - atleido pečius.

Tylėjome iki Liono. Sunkvežimis negalėjo sukinėtis po miestą, todėl paleido devintame gyvenamajame rajone. Pasiklausinėdami žmonių ir sekdami upės linkį po valandos atsidūrėme miesto centre, spigino saulė, buvome išvargę, troškino… Renesanso architektūra, barai ir restoranai, slaptos gatvelės - jautėmės tarsi sapne. Nusipirkę po buteliuką vandens atsigėrę vos porą gurkšnių pradėjome taškytis, tiksliau - pradėjo Viktorija, po to atsikeršydamas įstūmiau ją į fontaną. Aplinkiniai buvo pasipiktinę, prie mūsų priėjo žandarai. Pasirodo fontanas buvo gana senas ir žymus, gal net saugomas… pradžiuvę atsisėdome lauko kavinėje ir susimetę nusipirkome vieną dubenėlį salotų su kiauliena ir virtais kiaušiniais. Padavėjas atnešė pintinėlę su duona, kurią sušlamštėme šefui dar net nepradėjus čirškinti lašinukų.

Kas dabar? – prisidegdama pirmą dienos cigaretę paklausė.

Eisime ieškoti Isabelle.

Kartu? – nustebo.

Manai, gali ne taip suprasti?

Nežinau, gal skystai atrodys, jei atvarysi ne vienas?

O, jei susitikęs nenorėsiu išsiskirti ir liksiu čia?

Važiuosiu atgal, - kiek nusiminė.

Viena?

Palinksėjo galvele, pasidarė taip gaila. Tačiau žinojo, kokie mano planai, pati pasiūlė prisijungti, negaliu nepabandyti atsibeldęs tokį kelią… galų gale, ką grįžęs pasakysiu Mykolui? Koks pasakiškai gražus Lionas? Jis gyvenime su manim nesikalbės, galvos, kad išsigalvojau Isabelle ir, kad esu melagis. Plius, Danutė turbūt jau sukėlė visą miestelį ir raportavo Vilniui, kad manęs nebėra. Per vėlu atsitraukti. It’s now or never, my love won’t wait…

DANUTĖ, MOTINA IR MANO SENA MEILĖ – NIJOLĖ

Kol kūriau filmų scenarijus Danutė suuodė, kad pasprukau. Ne iš karto. Per pusryčius su visais ramiausiai valgė bandelę su sviestu ir šokoladu, ir tauškė apie mokytojams metamus iššūkius, tiesė paraleles į Jėzaus kančią, ateist ir Jis, Viešpaties sūnus, taip pat buvo mokytojas ir Jį, kaip ir Danutę visuomenė kalė prie kryžiaus. Jėzų tiesiogiai, mane – perkeltine prasme, - patikslino, kad nesuklaidintų pašnekovo… būtina paminėti, kad pašnekovas buvo pasirinkęs savaitę Taize praleisty tyloje, todėl tik supratingai linksėjo galva, o pasitaikius pirmai progai nešė kudašių. Nepakeldama triukšmo savo galvoje Danutė greitai išsprendė rebusą: Gabrielius! Šį rytą dar nemačiau Gabrieliaus.

Apsukusi kelis ratus aplink valgyklą nuėjo iki barako, kur taikiai plevesavo išskalbtos kambariokų paklodės, pasibeldė į duris ir neišgirdusi atsakymo įėjo į vidų. Viduje dar lengvai dvokė vėmalais, tačiau mano gultas buvo sutvarkytas. Minutėlę apsižvalgiusi patraukė administracijos link, kad sužinotų, kur esu paskirtas dirbti. Administracija nukreipė Danutę tualetų link. Vėl užsiėmusi už nosies ji ryžtingai apžiūrėjo kiekvieną kabiną: aptiko mažytį permatomą maišelį žolės, išbaidė besibučiuojančią porelę ir užklupo ant unitazo sėdintį Vokietį. Jis net nekrustelėjo, o Danutė išlėkė net paraudonavusi.

Vėliau sekė pamaldos, per kurias mokytoja negalėjo nei susikaupti, nei išsivaduoti nuo atmintin įstrigusio besituštinančio Vokiečio vaizdinio.

Iškankintą vizijų (ir kaitrios saulės) anksčiau pietums paskirto laiko Danutę prie valgyklos surado pro šalį ėjęs vienuolis. Kas nutiko, mano dukra? - veikiausiai paklausė jis... ir pasipylė iš Danutės akių kraujo ašaros.

Iš tiesų, Danutė pakilo dar nesibaigus pamaldoms ir nuėjo atgal į administraciją. Nieko nenutuokiančiai savanorei papasakojo, ką matė (įskaitant šikantį vokietį) ir paprašė, kad leistų paskaminti mano motinai, o vėliau ir žandarams.

Motiną ištiko šokas. Po persileidimo buvo itin jautri ir toks neapgalvotas Danutės poelgis sujaukė jos nervų sistemą. Drebindama Validol plokštelę Motina paskambino Nijolei. Nijolė tuo metu kalėjime lankė savo ex. Kaip suprantu, retkarčiais jie dar pabendraudavo.

Ooooo... net neįsivaizduoji, koks didelis Algirdo/... - nubučiuotomis lūpomis išėjusi į laisvę tuoj pat susuko pasigirti Nijolė.

Nijole, dingo Gabrielius.

Kaip suprasti dingo?

Jo niekas neranda. Nesumetu, kaip elgtis.

O Danutė? Ką po velnių veikė ji?

Nežinau, sakė susisieks, jei bus naujienų, - trumpam nutilo, - Galvojau, kad gal Algirdas turi ryšių...

Kur?

Prancūzijoje?

Nebent viešnamuose.

...

Algirdas. Jau darželyje per tušinuką šaudė ryžius į auklytes. Nenustebčiau sužinojęs, kad turi pažinčių KGB ar (ir) CŽV. Sklido kalbos, jog kalėjime sėdi dėl vaizdo. Algis neužtruko išsiaiškinti, kad važiavau ieškoti gyvenimo meilės, kur toji gyvena (beje, keliomis laiptinėmis toliau nei planavau ieškoti) ir, kur galėtume būti. Daugiskaita: Viktorija ir aš.

Verčiau išsyk būčiau kreipęsis į Algirdą.

ISABELLE

Atsiskyręs nuo Viktorijos pasijutau neapsakomai vienišas. Gal net – svetimas? Stovėjau bandydamas susigaudyti, į kurią gatvę pasukti: iš vienos ir iškitos pusės lenkiamas skubančių praeivių... visi pro šalį, kai kurie aplenkdami tarsi cirko išsigimėlį. Isabelle adresą buvau užsirašęs ant lapelio. Besivadovaudamas miglotomis vietinių gairėmis, jau nusileidus saulei, pasiekiau Isabelle gatvę. Širdis tūsino privačiame Technotronic afteryje, grojo Pump Up The Jam. Ką sakysiu? O, jei neatsilieps? Gal jos nėra namie? Kas, jei atsilieps tėvas? Kur dėsiuosi tada? Tranzuoti atgal – per vėlu. Dieve, tikrai vėlu, koks mulkis, palikau Viktoriją vienui vieną. Nors persiplėšk. Reikėjo pasiimti su savimi. Koks aš visgi paršas... kokia kiaulė... ko tikėjausi? Gal ji manęs net neatpažins? O Viktoriją tuo metu jau kapos į gabalus, koks pakelės maniakas. Net, jei viskas ir pavyktų: ar galėčiau bučiuoti Isabelle negalvodamas apie Viktoriją? Ne, Gabrieliau, - padaužiau sau per žandus, - būk vyras! Išsitiesk, padaryk porą atsispaudimų... čia? Ant gatvės? Mane gi į durnyną išveš net nepaspaudus skambučio. Viskas, spausk. Spausk dabar.

Drebančia ranka spustelėjau mygtuką. Tyla. Pastoviniavau kelias minutes: maža kas, gal vakarieniauja? Paspaudžiau antrą kartą, jau drąsiau, ilgiau laikydamas pirštą. Svarsčiau ar teks miegoti gatvėje? Susuko vidurius.

Bonsoir, qui est-ce? – atsiliepė vyriškas balsas.

HEllo, Isabelle? – pasimečiau, - Ynglish?

Who is this, please?

Gabrielius, - prisipažinau.

Gabrielius, how can I assist?

I lOOk fOr giRl name Isabelle, - praktiškai išskiemenavau.

Isabelle? There is no one living here called Isabelle.

Kas? No one? – anglų kalba tobulėjo sekundėmis.

Pardon, - atsiprašė ir dingo.

Nu, bleeeet... – jaučiausi pasimetęs visomis įmanomomis prasmėmis.

Pro šalį vedžiodamas pilką pudelį praėjo senis, rūkė cigaretę, pasivijau ir paprašiau vienos. Pavaišino nieko neklausinėjęs, leido pasiimti kelias ir dar pridegė. Stovėjau rūkydamas ir nežinojau, kur pasidėti. Kaip taip gali būti? – galvojau – Nejau Danutė bus kažką supainiojusi? Nejaugi adresas išties ne jos? O gal išsikraustė, visgi praėjo nemažai laiko? Gal ne tas buto numeris? Gal reiktų paspausti visus? Vieną po kito… kažkas tikrai atidarys, bent jau sulaukčiau ryto laiptinėje. Pasiilgau namų… susitaikyčiau net su barako gultu už kurį patogesni net Laisvės alėjos suoliukai, kad tik nereiktų šiąnakt glausti galvos ant akmens (laiptų).

Taip ir žinojau, kad neįsileis, - iš tamsos prieš akis išdygo Viktorija.

Viktorija? – negalėjau patikėti savo akimis, numetęs nuorūką prilėkiau prie jos ir stipriai apkabinęs pakėliau į orą, - tikra, ne miražas!

Paleisk, skauda.

Ji čia negyvena, - pastatęs atgal ant grindinio informavau, - kaip mane radai?

Turiu neblogą atmintį, - pasigyrė, - kas dabar?

Kas dabar? – pakartojau mechaniškai trumpam nuklysdamas į mintis, - Buvau sudėjęs nemažai lūkesčių į šią kelionę. Maniau, kad ji viską išspręs... kad grįžęs žinosiu, kaip toliau gyventi. Kad nebeliks pykčio...

... – tylėjo, brandi ne pagal savo amžių, klausėsi ir tiek, leido išsikalbėti, o tada paklausė, - turi monetų skambučiui?

Turiu kelias, - įkišęs ranką į užpakalinę džinsų kišenę ištraukiau saujelę ir tiesdamas pasidomėjau, - o kam?

Iki Arno pavežėjusi moteris davė savo numerį ir sakė skambinti, jei pakliūtume į bėdą.

O, kaip Isabelle?

Kaip mokė mama: rytas protingesnis už vakarą, - pasakė nusisukusi, iš suglumusios laikysenos mačiau, kad nuliūdo.

Sekiau iš paskos. Nejau tas kažkas žuvęs autoavarijoje buvo Viktorijos mama… priežastis dėl kurios ji nusprendė pasitikrinti tikėjimą?

Aš į diskoteką ratais atvažiuoju, mano ratai blizga, aš gerai vairuoju, – pradėjau garsiai deklamuoti Sipavičiaus „Diskoteka“ – Viktorija, man šovė geniali mintis...

Gabrieliau, tik ne dar viena „geniali mintis“!

Diskoteka, dis-ko-te-ka, - uždainavau.

DISKOTEKA

Kelios dienos be normalaus miego, be maisto, svetimame mieste. Kai maniau, kad krisiu negyvas – į kūną tarsi nauja gyvybė – įsiliejo antras kvėpavimas. Neretai pasiilgstu jaunystės, kaip prarastos supergalios.

Gabrieliau, važiuokime atgal, veikiausiai mūsų pasigedo ir ieško.

Pochuj, - kraipiau klubus pagal iš baro sklindančią muziką, - Viktorija, esame jauni ir laukiniai.

Nebūk kvailas, - pamokslavo.

Viktorija, tai mudviejų naktis, - įtikinėjau, - You make me feel...

Pačiupau jos rankas ir pagavęs septynesdešimtųjų gabalo melodiją pradėjau niūnuoti Viktorijai. Prancūzai lydosi dėl senienų. Grojo Sylvester You make me feel.

Visų žodžių nesupratau. Tik tiek, kad dainuoja apie meilę. Apie ką daugiau? Vis kartojau priedainį: I feel real, I feel real… kol mantra pasiekė ir Viktorijos čakras: atsidarė viena po kitos, ypač antroji atsakinga už kūrybą ir seksualumą. Ji prisitraukė mane arčiau ir pasistiebusi pakibo ant kaklo. Nespėjau susigaudyti, kaip įsisegė į lūpas. Pirmas instinktas buvo atsitraukti, nes kažkokioje paralioje realybėje mačiau Viktoriją, kaip sesę ir buvau užblokavęs visus romantiškus jausmus. Jos vyriškos manieros buvo net atstumiančios. Tačiau bučiavosi puikiai. Viktorijos bučiniuose buvo kažkas neišsakyto… bei labai artimo. Žinoma, kita daina buvo Donna Summer I feel loved. Nevalingai prunkštelėjau, o tada dar pradėjau ir juoktis. Gal nervai?

Viktorija net įkaito iš įtūžio, veikiausiai pagalvojo, kad šaipausi.

Ne, nu paklausyk, koks gabalas, - nejautriai pasakiau.

..., - virė, dar minutė ir atrodė, kad pradės cypt.

Net norėdamas nesugalvotum, - kasiau duobę bandydamas pasiaiškinti.

Viskas. Važiuoju atgal

Jau buvau beprasižiojąs įtikinėti, kad pasiliktų, kai kažkur šešėliuose pamačiau pažįstamą siluetą. Nebuvome nutolę nuo prancūzės apartamentų ir manyje atgimė viltis. Uždėjau delną ant Viktorijos burnos ir tyliai sušnabždėjau: Šššš… manau, kad ten Isabelle. Viktorija įkando į plaštaką, kurią tuoj pat patraukiau, kaip apsiplikęs verdančiu vandeniu. Kol žiobčiojau iš skausmo skėlė antausį ir pradingo blankiai apšviestame horizonte. Atmintyje išniro pirmoji pažintis su Monika… visas mano gyvenimo moteris pasiglemžia naktis, - poetiškai pagalvojau. Jau seniai nerašiau eilių, nesvaigau meile, nesilydžiau protą aptemdančioje aistroje. Ilgiausia pasaulyje preliudija…

Isabelle! – Sukaukiau į mėnulį.

„Isabelle...“ - nuaidėjo atsišaukdamas šuns kauksmu.

VIKTORIJA

Viktoriją atgal į Taize parvežė policija. Palikusi mane priėjo prie patruliuojančio automobilio. Pamelavo, kad per dienos ekskursiją atsiskyrė nuo grupės ir neturėjo, kaip susisiekti.

Pasirodo, kad nieks ir nepastebėjo, kad kartu su manim dingo ir Viktorija. Kai patruliai pristatė ją į administraciją jie ilgai negalėjo suprasti, kas įvyko. O nebūta istorija apie dienos kelionę juos tik dar labiau suklaidino. Kažkuriuo metu policininkams nusibodo šis vaikų darželis ir atsiprašę jie pasišalino palikdami Viktoriją su pasimetusiais savanoriais. Po ilgos tylos vienas iš jų pakilnojo failus, kažką sau panosėje pakalbėjo prancūziškai ir po minutėlės tarė:

Okey okey... you can go to ze room.

Tąnakt Viktorija negalėjo užmigti. Vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo nerasdama vietos. Galvojo apie dar neišgyventą netektį, apie kelionę, apie mane ir nebūdingą sau poelgį. Mintyse vis prasukinėjo tas kelias sekundes nesuvaldyto geismo… ir širdis imdavo plakti kiek sparčiau. Įsivaizdavo, kad nesuprunkščiu, priešingai - prisitraukiu dar arčiau. Gal net kilsteliu nuo žemės stipriai apkabindamas. Ji apsivija liemenį kojomis ir rankomis suima veidą, braukia pirštais per plaukus mėgaudamasi savo atvaizdu mano akyse. Toji ugnelė, kuri uždega, kai kitas tave nurengia žvilgsniu apnuogindamas slapčiausias kerteles. Susižavėjimas sukeliantis priklausomybę. Susižavėjimas, kurio vaikėsi visą gyevnimą. Susižavėjimas, kurio laukė iš...

Viktorija tiksliai žinojo, kad ją atstumsiu. Jai reikėjo to pažinto jausmo, kuris primena namus.

Kaip keista, - galvojo ji, - kad žmogaus vidinis pasaulis, kaip ir namai, vienų jaukūs ir šilti, kitų – griūvanti pašiūrė. Viktorijai augant tėvai daug pykosi. Valdinga manipuliuojanti motina ir daug gerentis prigesintas tėvas. Regis, sovietmečiu kitokių šeimų ir nebuvo. Kaskartą susipykę jie prikišinėdavo vienas kitam, kas ką padaręs, kas ko vertas, kaip vienas be kito būtų pražuvę. Nepainioti su “ką be tavęs būčiau daręs”, bet labiau “be manęs būtum senai prasigėręs”. Viktorija dažnai pasipainiodavo viduryje ir plėšoma meilės abiems užaugo su jausmu, kad yra dėl visko kalta. Kalta dėl nesutarimų, kalta dėl motinos žūties. Mama… - nevalingai išsprūdo ir ašaros pasileido upeliais. Taip ji verkė, kol užmigo ilgėdamasi motinos glėbio, jos šiltų gydančių rankų. Nors tas glėbys buvo beveik tokia pati fantazija, kaip ir mudviejų bučinys. Motina Viktoriją apkabino tik tą kartą, kai ji parkrito ant asfalto ir nusibrozdino kelius. Rėkė iš skausmo ant viso kiemo, kol atėjo mama ir pritūpusi susirinko mažylę į glėbį. O tada ištarė tuos stebuklingus iš numirusiųjų gebančius prikelti žodžius: duok papūsiu ir praeis. Viktorija buvo mylima, tačiau niekas jai to nesakė. Veikiausiai, jei kada būtų išdrįsusi paklausti: mama, ar mane myli? Būtų išgirdusi kažką panašaus: savaime suprantama.

LINKSMYBĖS IR ŽAIDIMAI

Vėl vienui vienas klaidžiodamas svetimame mieste nusprendžiau, kad mažų mažiausia, ką galiu nuveikti, tai pasilinksminti. Bare vis dar grojo gera muzika, ten su vyresniais bičais trynėsi mano metų merginos. Išsitraukiau praeivio duotą cigaretę ir gestų kalba paprašiau vienos jų pridegt. Neilgai trukus kažkas nupirko alaus. Po poros spėjau ir apspangti. Visiems buvo įdomu iš kur atvykau ir kas mane atvedė į Lioną. Be abejo, kad po alaus jaučiausi mokantis ne tik angliškai, bet jau ir prancūziškai, todėl drąsiai pasakojau apie stovyklą, pažintį su Isabelle, kaip sumaniau pasprukti ir kelionę iš Taize... net nepastebėjau, kaip meilės istorija apie Isabelle, tapo istorija apie Viktoriją. Kai baigęs atsidusau viena iš merginų dar kartą paklausė: tai kodėl esi čia?

Why why? Viktorija, - išsprūdo.

Zis is what we call ze „Freudian slip“, my friend, - nusijuokė.

Visi pasijuokėme, tačiau man nebuvo linksma, priešingai, išpylė šaltas prakaitas. Buvau mažai valgęs, kiek išgėręs ir tikrai per daug prirūkęs. Pradėjo pykinti. Atsiprašiau minutėlei ir užsidariau tualete. Šlaksčiausi šaltu vandeniu ir bandžiau prablaivėti. Kas vyskta, Gabrieliau, kas blet per nesąmonės? – kalbėjau su savo atvaizdu veidrodyje trankydamas sau per žandus, kol į tualetą įėjo baro lankytojas.

Mes išeiname, nori kartu? – pasiūlė man sugrįžus.

Žinoma, - sutikau, vis vien neturėjau, kur dėtis.

On y va!

MOTINA IR TĖVAS: PRIEŠISTORĖ IKI ŠIŲ DIENŲ

Prisigalvojusi, kad dangstydamasis prancūze iš tiesų išvažiuoju ieškoti Dievo ir gyvenimo prasmės, kelias dienas prieš kelionę pasisdodino rimtam pokalbiui. Motinos manymu buvau pasiruošęs išgirsti aistringos meilės istoriją. Taip ir pasakė: aistringos. Gal ir gerai, kad padėjau tašką jos karjeroje? Rašytų erotines noveles vadindama vyro lyties organą – žalčiu.

Pradėjo nuo vaikystės prisiminimų, pasakojo be didelių emocijų tarsi svetimo žmogaus istoriją. Sakė, kad mirus motinai tėvas niekada nebebuvo toks pat. Pradėjo daugiau gerti, o ir aplinka, kurioje dirbo viliojo užsimiršti prie taurelės. Vėliau namuose atsirado pamotė. Ji buvo kiek vyresnė už tėvą ir neapsakomai vieniša. Gal todėl ir apsigyveno kartu? Tikrai ne iš meilės. Padėjo ūkyje, virė valgyti ir išskalbdavo rūbus. Jos būtis buvo nyki ir neįkvepianti. Netrukus tėvas pasimirė nuo kepenų cerozės. Užaugusi be meilės Motina nesusimąsčiusi atsidavė pirmam ją pamačiusiam vyrui.

Žmonai su uošviene atostogaujant Palangoje, Remigijus remontavo uošvės butą Kaune, Savanorių prospekte, keli kiemai nuo Motinos pamotės. Kai Motina skubėjo į paskaitas Remigijus tuo metu rūkė prie laiptinės. Šūktelėjo, kad knygos krenta iš kuprinės. Ji priėjo padėkoti, apsikeitė numeriais, susitiko vakarienės Tulpėje. „Galantiškas ir atidus, pasipuošęs, net su švarku, nes be jų neįleisdavo...“ – pagauta prisiminimo trumpam nuklydo į detales. Pavakarieniavus Remigijus pasiūlė apžiūrėti naujais tapetais išklijuotų sienų.

Po kelių savaičių romanas baigėsi. Remigijus išvyko atgal į sostinę, o Motina pasijuto ne viena. Nusipirko traukinio bilietą ir nusekė iš paskos, tačiau taip ir neišdrįso pasakyti, kas įvyko. Praleido vakarą pas Nijolę, kur gerdamos vyną sprendė, ką daryti. Cigarečių buvo atsisakyta, kad nepakenktų vaisiui.

Sugrįžusi Motina pasidalino naujiena su pamote, kuri paprašė išsikraustyti, nes bijojo kaimynų nuomonės ir, ką jie pagalvos sužinoję apie podukros benkartą. Tačiau ilgainiui apsiprato, o vėliau net padėjo auginti.

Remigijus nenorėjo į kariuomenę, slėpėsi pas būsimą uošvienę sode, ten ir susipažino su žmona. Apsiženyjo, nes nenorėjo mokėti „bybio mokesčio“, kurį tuo metu valstybei mokėjo viengungiai vyrai. Baigė proftechninę, įgijo betonuotojo ir tinkuotojo specialybę, statė namus ir - kaip jau spėjome išsiaiškinti - darė remontus. Daug rūkė ir mažai šnekėjo. Buvo gerokai pakištas po padu, todėl džiaugėsi sutikęs Motiną. Gal net mažumėlę įsimylėjo? Tačiau nusprendė, kad netinkamas laikas. Motina mokėsi, o Remigijus nebuvo pasiruošęs (skyryboms). Sutarė, kad palaikys ryšį, tačiau metai plaukė, kaip vanduo, buvo pavasaris, buvo ruduo, o telefonas tylėjo, kol... vieną dieną sučirškė ir be diplomatinių reveransų pasakė: gal pabandom iš naujo?

Ar Motina priėmė gerą sprendimą? Per tuos metus Remigijų išrengė iš vyriškumo likučių, atėmė arklį ir ūkį. Bare, kuriame prieš tai gėrė į skolą, jis pilstė stipriuosius gėrimus vyrams ir šampaną jų moterims. Gal nebūtų taip skubėjusi, jei būtų žinojusi, kad Remigijus ne kartą sulaužė šventą santuokos priesaiką nekrikščioniškomis pozomis ir, kad jai paskambino atsitiktinai: numeriui iškritus iš senų maškinių kišenės.

Pirmieji judviejų susitikimai (jau persikrausčius į Vilnių) buvo mažų mažiausiai – nepatogūs. Ilgos tylos pauzės ir slegiantys išsivėdėjusios gyvuliškos traukos prisiminimai. Kaip sekasi? Gerai. Kaip žmona? Po truputį. Kaip mokslai? Baigti. Kaip Vilnius? Apsistojau pas Nijolę. Per vieną tokių pokalbių, kad užpildytų tylą Remigijus pasiūlė Motinai darbą ir dėl tos pačios priežasties ji sutiko nueiti į pokalbį.

Gal iš tiesų neįmanoma pamiršti pirmosios meilės? Gal ir atsitiktinės, gal net nepakankamai išjaustos, dažnai išgalvotos. Suprojektuojame visus tyriausius jausmus ir tas kitas tampa - kūryba.

Taip ir neradusi, kur save padėti Motina paskambino į Neringą. Remigijus baiginėjo pamainą.

Po to, kai prisistačiau jo sūnumi jis vis dar nenutuokė, kas mano motina.

Ryšys tarp jų ir vėl buvo nutrūkęs. Ir vėl Motinos iniciatyva.

Paaiškėjo, kad kūdikis, kurio laukėsi, taip pat buvo Remigijaus darbas. Apie kurį, beje, Motina ir vėl nutylėjo.

LINKSMYBĖS IR ŽAIDIMAI (tęsinys)

Po trumpos kelionės pėščiomis atsidūrėme kažkokio rašytojo apartamentuose. Jis neseniai buvo grįžęs iš Niujorko ir visiems pasakojo, kad už paskutinius „twenty dollar bill“ nusipirko Bukowski Tales of Ordinary Madness. Norėjau daugiau išgirsti apie Ameriką. Lietuvoje tuo metu ji atrodė, kaip pasakų šalis. Motina pasakojo, kad Čikagoje gyvena tolimi mūsų giminaičiai. Kartais pasvajodavome apie gyvenimą kitoje Atlanto pusėje: didelius namus po kuriuos vaikščiotume su batais, naujus automobilius, kalnus skarmalų, dideles porcijas šūdmaisčio ir ledus kibirėliuose, kuriuos valgytume sriubiniais šaukštai žiūrėdami plačiaekranius televizorius tysodami ant didelių sofų. Amerika jaudino ir viliojo, pradžioje VIVA, vėliau ir MTV muzikiniais klipais. Palyginus su tuo, Lietuva buvo nuobodi pelkė.

Tačiau rašytojas pasakojo apie purvinas numyžtas gatves po kurias laksto žiurkės, įkyrius benamius metro prašančius išmaldos, skurdą ir didelį nusikalstamumą. Pyktelėjau ant jo, kad dergia ant mudviejų su Motina svajonės, kraute krauna ant gražaus ir laimingo mudviejų gyvenimo. Vos susilaikiau nepasiuntęs, bet vietoj to pasiprašiau parūkyt. Viena iš merginų, kuri taip pat buvo bare, tačiau su kuria taip ir neturėjau progos palaužyti liežuvį, nusivedė siauru karidoriumi, kopetėlėmis į viršų, atidarė stoglangį ir mudu išlipome į žvaigždėtą naktį. Džiaugiaus, kad esu taip arti prie dangaus, kad ranką prie čerpių galiu priglaust, - prisiminiau Foje ir širdį suspaudė ilgesys.

Kid no mOre, - pasakiau žiūrėdamas į merginą, kuri tik iš gailesnio sušelpė šypseną priversdama pasijusti tokiu svetimu ir nereikšmingu.

Kiss? – pasiūlė.

Tuo metu labiau norėjau pasikalbėti apie Foje tekstus, gal net padainuoti kelis posmus, tačiau tas žvaigždėtas dangus diktavo savo taisykles. Nežymiai pasilenkiau arčiau. Raudonas vynas persimaišęs su cigaretės dūmais ir prabangiais rožių kvepalais. Įkvėpiau pilnais plaučiais ir apsvaigau… Svaigini mane, - norėjau prisipažinti, būtų nuskambėję taip romantiškai. Tačiau nespėjau net prasižioti, kai čiupo už marškinėlių ir prisitraukusi pradėjo mane laižyti. Viskam būna pirmas kartas, - pagalvojau. Nelabai supratau, ką ji daro, o ir sutikimų tais laikais niekas nedalino, maždaug: nenoriu, kad laižytum žandą, tačiau gali čiulpti ausies spenelį. Meistriškai yra tas žodis, kuris būtų apibūdinęs jos čiulpimo techniką. Ausies spenelio, tik ausies spenelio. O tada ji uždėjo ranką ant mano letargo koto, kuris nuo tėviškės taip ir nebuvo pabudęs. Hm… - pagalvojau, - nu pažiūrėkim, kas bus. Prancūzijoje tapau apie buvimą čia ir dabar, bandžiau neapsikrauti. Ji glostė ir visaip kaip lietė, jau klaupėsi prieš mane ant kelių, kai sustabdžiau ir pasisodinau šalia. Veikiausiai jaučiasi nepatraukli, - pagalvojau, - nu ir gerai, blet, žinos, kaip nevertinti lietuvių literatūros klasikos. Geriau būtume padainavę.

Tau kažkas negerai, - prancūzės ne lietuvės.

Pačiai tau negerai, - puoliau gintis.

Tikrai tikrai, gal emocinis blokas?

Kas toks? – nieko nesupratau.

Gal kažką išgyveni? Tavo mintys kitur...

O tada galvoje stojo tyla, tarsi savo pastebėjimu būtų išvaikiusi visas įkyrias mintis. Prisiekiu, net kūnas kilstelėjo nuo žemės, kad ir sekundei…

Nesijaučiu itin gerai.

Gal kažką suvalgei?

Anaip tol, neprisimenu, kada valgiau.

Eime, pamaitinsiu...

Kai nusileidome apačioje buvo tik dar daugiau žmonių, grojo muzika, žmonės kalbėjosi, šoko… Virtuvėje užtikome besibučiuojančią porelę vyrų, kiek sutrikau, o prancūzė nesureagavusi įkišo galvą tiesiai į šaldytuvą, pakilnojo kelis produktus burbėdama sau panosėj ir tada ištraukė šokoladinį pyragą:

Et voilà!

Suvalgėme po gabalėlį.

Patiko? – paklausė.

Mieliau būčiau suvalgęs ruginės duonos su šprotais.

Qu'est-ce que c'est šprotai?

Tu esi šprotas, mielas prancūziškas šprotas, - nučiulpdamas šokoladuotus jos pirštus nusijuokiau.

Virtuvėje buvome likę dviese, užsikėliau ją ant spintelės, laižėmės veldami viens kitam plaukus. Jaučiausi labai lengvas… kūną kuteno šiurpuliukai, garsai tolo, jaučausi tarsi išskridęs į kosmosą. Žmonės migravo, šviesa tai užgesdavo, tai vėl įsijungdavo, kažkas įkišdavo nosį į šaldytuvą, kažkas auštant šalia mudviejų kepė omletą, sustojome, kai abiems paskaudo žandikaulį.

Eime pasivaikščioti, - pasiūlė.

Ir mes išėjome į brėkštantį rytą. Gatvės priklausė mums. Vaidinome, kad esame įsimylėję: aš ranka apglėbęs jos pečius, ji – mano liemenį. Vis sustodavome pasibučiuoti. Nujaučiau, kad esu jai tik egzotiškas žaisliukas, kaip šunelis išlepintai mergaitei: pasidžiaugs kelias dienas ir grįš prie barbių. O ir mano geštalto ji neuždarė, vis dar vyliausi surasti savo mylimą Isabelle.

Akmenimis grįstomis gatvelėmis sekėme šviežios duonos kvapą. Vienoje iš kepyklėlių nusipirkome kelis ragelius.

Esu žvėriškai išbadėjęs, - prisipažinau, kad nesugalvotų lesinti vien tik tais trupiniais.

Ji pavartė akis, priminė Viktoriją. Kažkaip suspaudė krūtinę ir tarsi gumulas užstrigo gerklėje, nes Viktorijai iš paskos pasivijo namų, bei tėviškės ilgesys.

Tik neverk, - pastebėjo ašarų pritvinkusias akis, - gi pažadėjau karališkus pusryčius, kantrybės.

Prancūzės namai buvo tušti, motina ir patėvis buvo išvykę prie jūros. Klausiau, kodėl nepasiėmė jos. Tai jų laikas, - pasakė tokiu tonu tarsi būčiau suklydęs skaičiuodamas, kiek bus du plius du. Atseit, klausinėji nesąmonių.

Kol prausiausi po karštu dušu, ji išspaudė šviežių apelsinų sulčių, paskrudino duonos, iškepė omletą, padarė kavos. Virtuvėje grojo radijas, klasikinė muzika.

Kodėl esi tokia gera? – paklausiau stovėdamas tarpdury.

Noriu, kad kas nors apie mane kalbėtų taip, kaip anądien bare kalbėjai apie savo gyvenimo meiles. Noriu, kad ir mane, kas nors taip mylėtų.

Gal visi norime to paties? – susimąsčiau, o tada žengiau žingsnį link jos norėdamas apkabinti, nes akimirka pasirodė pakankamai jautri ir paslydęs ant plytelių išsitiesiau visu ūgiu pisdamas makaulę tiesisi į grindis.

Krisdamas dar spėjau pagalvoti: blet, ir vėl liksiu nepavalgęs.

BONJOUR! OUI OUI, LIFE IS EASY

Prabudau ligoninės palatoje su nepakeliamu galvos skausmu. A city rises from the sea I had a splitting headache. From which the future's made, - galvoje suskamba The Ghost Song akordai, - bent jau gyvas, bent jau nepraradau atminties.

Gabrielius?

Mama?

We could not reach your mother at this time, but found an address in your notebook, - daktarė kalbėjo lėtai ir aiškiai tarsi būčiau atsilikęs, bet vis vien nesupratau apie ką ji, - how are you feeling?

Hungry.

Ji išgirdo “angry” ir minutėlę stovėjo svarstydama, kodėl. Tada rodomuoju pirštu bakstelėjo į orą tarsi sakydama: say no more, turiu idėją. Ir dingo iš palatos.

Sugrįžo po minutėlės, kol nusisukęs bandžiau išsiaiškinto, kaip pasikelia lova.

How, blet... – murmėjau panosėj ir neišgirdęs atsakymo atsisukau pažiūrėti ar ruošiasi man padėti.

Kambaryje stovėjo ji, šimtąsyk gražesnė nei prisiminimuose.

Isabelle? – pasitikslinau.

Oui, - nusišypsojo.

Ką čia veiki? – negalėjau patikėti.

Sulaukėme skambučio iš ligoninės. Geriau pasakyk, ką tu čia veiki ir kaip mane radai?

Ilga istorija, - pasakiau ir giliai atsikvepiau, pečiai nusileido, kūnas atsipalaiduvo supratęs, kad pasiekėme tikslą, - labai ilga istorija.

Neužilg atnešė pavalgyti. Viską sušlamštęs paprašiau dar. Nepratę matyti tokio gyvuliško alkio prancūzai buvo šiek tiek pasibaisėję. Po dvigubos porcijos priešpiečių, kurių metu be perstojo kalbėjau su Isabelle pagaliau pasijaučiau sotus ir laimingas.

Esu žiauriai patenkintas, kad neteks išvykti taip ir nesusitikus, - prisipažinau.

Buvo gera ją matyti, užuosti, apkabinti, kalbėtis… tačiau kažko trūko. Nebenorėjau jos nurengti. Gerai gerai, gal kažkiek… ji kvepėjo įkaitusiu paplūdimio smėliu ir įdegio kremu ant švelniai rusvos odos, neklusnios taškuotos suknelės petnešėlės krito nuo tobulai nulietų pečių, ji avėjo tomis pačiomis basutėmis, kaip tąnakt, kai susipažinome.

Gabrieliau, atleisk, kad išvykau neatsisveikinusi.

It is OK, - ratas užsidarė, o kas dabar?

Buvau taip įsijautęs į šią fantaziją, kad ignoravau viską, kas vyko aplink. Motina turbūt eina iš proto. Veikiausiai esu paskelbtas, kaip dingęs be žinios, - pradėjau panikuoti.

Isabelle, turi padėti man grįžti namo.

KELIONĖ NAMO

Regis, kad visąlaik bėgau nuo nepakeliamo liūdesio ir nerimo, kad mane išduos. Augau kankinamas neracionalios baimės, kad bet kurią akimirką galiu būti paliktas, todėl nesąmoningai stengiausi neprisirišti. Vaikiausiai trumpalaikių dalykų, aistros akimirkų, kurias lengva sukontroliuoti. In and out… ir tiesioginia prasme. Tačiau stengdamasis nejausti nemalonių emocijų, tik per stiklą galėjau prisiglausti ir prie to, kas skleidžia šilumą. Net ir svarbūs žmonės mano gyvenime stovėjo kitoje durų pusėje. Neįsileisdamas jų, vengdamas juos pamatyti – nepažinau ir savęs. Savo paties namuose buvau svetimas.

Išrašė kitą dieną. Pažadėjo, kad gyvensiu, gal net ilgą gyvenimą, gal net gražų? Sakė tikėtina, jog patyriau lengvą smegenų sutrenkimą, taip pat patvirtino, kad buvau išsekęs ir liepė ilsėtis. Pasiilsėsi tokioj dramoj.

Isabelle atėjo manęs pasiimti. Atnešė kelis tėvo marškinius, kuriuos griežtai atsisakiau apsivilkti sakydamas, kad atrodau, kaip benamis.

Šiuo metu ir esi benamis, - ramino ji, - gal, jei nueitume į kokią įstaigą, jie deportuotų tave namo?

Nebuvau sujaudintas šios minties ir paklausiau ar galėčiau susisiekti su artimaisiais. Motinai nepakėlus ragelio paskambinau Nijolei.

Gabrieliau – tau galas, - buvo pirmieji žodžiai, kai paskambinęs nuraminau, kad man viskas gerai.

Nijole, gal galėtum atvažiuoti manęs pasiimti? – pabandžiau savo laimę.

Tikrai ne, - tada sekė pauzė, - bet atvažiuos Algis.

Kas?! Jis gi kaliūzėj, - negalėjau patikėti.

Formalumai, tarkim, kad paleido už pavyzdingą elgesį, - jaučiau, kaip sproginėjo norėdama pasidalinti detalėmis.

Nekantrauju išgirsti daugiau, bet skambutis kainuoja, - Isabelle jau baksnojo sau per riešą į menamą laikrodį duodama signalus, kad turiu baigti, - esu pas/...

/... žinome, kur tu esi. Ten ir pasilik. Algirdas atvažiuos už poros dienų.

Už poros dienų?!

O, ko tu tikėjaisi? Privataus lėktuvo?

Ką man veikt?

Ką nors sugalvosi, - pyp pyp pyp.

Who was that? Who did you talk to?

Nijolė, at her best.

So, what‘s now? – nekantravo sužinoti.

Now we wait, - pasakiau užtikrintai ir nusišypsojau.

Žiūrėjome vienas į kitą tylėdami, mačiau, kad jos smegenys apdoroja informaciją. Ieškojo sprendimo, kur mane paslėpti. Tėvams užsiminė, kad ligoninėje lanko draugą, tačiau visos istorijos pasakoti nenorėjo. Isabelle tėvai buvo praktikuojantys krikščionys katalikai, tie, kurie švenčia sekmadienius. Šeima ir tradicijų perteikimas vaikams buvo jų gyvenimo tikslas. Tokį, kaip aš jie nesvarstydami būtų užmėtę akmenimis.

Tai taikus vakaras prie vaišių stalo ne variantas? – pasitikslinau.

Kol Isabelle skambino draugėms tikrindama, kurios tėvai išvykę – apžiūrinėjau jos namus ir knygų lentynas. Beveik, kaip pas amžinatilsįbabūnėlę… - galvojau sau, - tik prancūziškai. Tiek to kultūrinio skirtumo: tik tiek, kad jie nevalgo kugelio, o mes sraigių.

C‘est magnifique! – apsidžiaugė leisdama suprasti, kad man neteks gyventi gatvėje.

TĘSINYS

Įsukus į vieną iš gatvelių pakeliui pas Isabelle klasiokę apėmė nuojauta, kad jau žinojau šios istorijos pabaigą.

Salut! – atsidarė buto, iš kurio mane dar prieš kelias dienas išvežė greitoji, durys.

Salut! – bučkis bučkis, - viskas tvarkoj?

…

Gabrieliau čia Aimee. Aimee čia Gabrielius.

Nu, enchantée, - pasakiau “nu, gražų gražiausia” tonu.

Užeikit, - gerokai apstulbusi pakvietė.

Gražus vardas, - flirtavau, - neskamba prancūziškai.

Mano mama prancūzė, o tėvas – anglas.

Mano mama lietuvė, o tėvas – dalbajobas, - burbtelėjau panosėj prisiminęs nuoskaudas.

Aimee kilęs iš prancūzų kalbos žodžio “aimer”, kuris reiškia “mylėti”, - paaiškino Isabelle.

Tavo vardas Meilė, - nutilau, - kaip ir mano Motinos.

Kol merginos plepėjo apie vasarą ir klasiokus, išsitiesiau ant sofos ir bandžiau suvirškinti šitą sutapimą. Tada mažumėlę praalkau. Jos kalbėjo neužsičiaupdamos, veikė raminančiai, nejučia užsnūdau ir nugrimzdau į sapną. Aimee iš vienos pusės, Isabelle iš kitos vedė mane per Pašilaičius namo pas motiną. Prausė žodžiais ir su kiekvienu žingsniu darėsi šviesiau ir lengviau, kol iki Motinos durų užkilau kaip žydras helio balionėlis, kurį iš rankų paleidau vaikystėje. Puoliau jai į glėbį, jaučiausi saugus ir laimingas, tada žiojausi sakyti, kaip jos pasiilgau ir pamačiau, kad apkabinusi mane visai ne ji, o Viktorija.

Gabrieliau, ei... – žadino Aimee.

Kas? – valydamasis nuo žando seilę bandžiau suprasti, kur esu.

Isabelle išėjo į parduotuvę, - kalbėjo skubėdama pusiau pašnibždom.

Ko tada šnabždi? – priartėjęs prie jos veido taip pat pašnibždom paklausiau.

Vos neįvarei infarkto, - staigiai pašoko ir pradėjo rėkti, - širdis vos nesustojo pamačius!

Galvojai, kad numiriau?

Žinojau, kad nenumirei, kelis kartus skambinau į ligoninę.

Kaip miela, - suspaudė širdį, - tai visgi rūpiu tau?

Žinoma, juk esi žmogus.

Keistas žodžių pasirinkimas, gal čia dar vienas kultūrų skirtumas, - nusižiovavau, - kodėl neatvažiavai aplankyti?

Nes... – užstrigo, - nes...

Nes?

Nes... – praktiškai mačiau neištartų žodžių kamštį gerklėje, - c'est compliqué!

Teatrališkai mostelėjo rankomis tarsi sakydama, kad neprivalo pasiaiškinti ir nuėjo į virtuvę. Nuėjau iš paskos, šįsyk labiai atsargiai ir pasilaikydamas, kad vėl neišsitiesčiau.

Kodėl bėgi nuo manęs? – norėjau priartėti.

Mano personažui tavo istorijoje nebėra vietos.

Meilei visada yra vietos, - poetiškai pasakiau.

Būtų logiška ar ne, tačiau man regis, kad meilei tu dar – nepasiruošęs.

Ir tada grįžo Isabelle. Tarsi kažkas stovėtų už kadro ir šauktų “veiksmas”. Įvirto į virtuvę su pirkinių maišais.

Paprašiau tėvų, kad leistų šiąnakt miegoti pas tave, - džiaugsmingai pranešė, - nupirkau picos, raudono vyno ir cigarečių ir... išnuomojau filmą!

Opa! – sušukau, nors fone vis dar galvojau, kaip galima būti nepasiruošusiam meilei, - Ką žiūrėsim?

When Harry Met Sally!

Ir abi vėl puolė kalbėtis tarsi manęs net nebūtų. Teko girdėti apie šį filmą, gal net mačiau anonsą per TV3. Šiaip mėgau Meg Ryan, ji turėjo kažką labai bendražmogiško... ir žavingą šypseną. Nuo kada virtau geriausa jų drauge? Iš aistringų įsimylėjelių tapome vedusia pora. Jei pasiūlys pasidaryti veido kaukę – Algirdo lauksiu lauke, - nusprendžiau.

Pasidalinome picą, pradžioje valgėme kuklindamiesi. Taisiklingai susipjaustėm gabalėlius: vos neatsimatavę su liniuote, kad nė vienas neliktume nuskriaustas. Maisto karo pradžia buvo, kai Isabelle nukniso nuo manęs gabalėlį dešros.

Padedi atgal, specialiai taupiau pabaigai! – pyktelėjau.

Tačiau, ji greit susikišo viską į burną ir pilnai žandais bandė pasakyt: per vėlu.

Tuoj parodysiu, ką reiškia „per vėlu“, - pradėjau sėlinti tarsi puolimui pasiruošęs grobuonis.

Akies krašteliu pamačiau, kaip Aimee net įsitempė iš pavydo. Cha, - pergalingai pagalvojau, - tai visgi ne geriausia draugė! Vos tik Isabelle prarijo paskutinį kąsnį puoliau ją kutenti, koketiškai juokėsi ir neįtikinamai prašė liautis. Kai Aimee neišlaikiusi pakilo ir pradingo virtuvėje, Isabelle mane pabučiavo. Pakštelėjo į lūpas ir žiūrėjo, kaip reaguosiu. Minutėlę žiūrėjau svarstydamas ar nebus per painu atsakyti tuo pačiu, o ji dar kartą pakštelėjo, šįsyk į skruostą, tada sekė virtinė mažyčių bučinių: išmylavo visą veidą ir užbaigė akių vokais. Įklimpau, - pagalvojau, o tada į kambarį sugrįžo Aimee.

Jau buvau besiruošiąs vynioti lovos link, kad prilupęs vyno per daug neįsijausčiau į sparčiai kaistančią situaciją, kai Isabelle pradėjo švelniai aimanuoti. Aimana stiprėjo ir augo į dejonę, ji rankomis glamonėjo sau krūtinę, pirštai taršė plaukus.

Tau viskas gerai? – pasitikslinau.

Taip, o taip, - ji tęsė šaukdama vis garsiau, - taiptaiptaip! Taip! Taaaaaip…

Stojo tyla. Aimee pradėjo ploti.

Tai mano mėgstmiausia scena! – pasitaisydama pirma plaukus, tada palaidinę prisipažino Isabelle.

Bravo, - sėsdamasi šalia pagyrė draugę.

Prasuk iki tos vietos, kur jie kavinėje, - nenustygdama paprašė.

Pažiūrim visą, - paspaudė play ir prigesino šviesas.

Neilgai trukus įsitaisė šalia: viena prisišliejo iš dešinės, kita – iš kairės. Gal visai ir nieko jausmas? Mudu su Mykolu taip šliedavomės prie Monikos. Pasiilgau draugų. Liudydamas filmo veikėjų augantį santykį nejučia pradėjau svarstyti, kad gal visą šį laiką Monika buvo tai, ko ieškojau. Nenene... Monika tokia pat pasiklydusi kaip ir aš, - ginčyjausi su savimi, - esame per daug panašūs, kad augtume kartu. Plius šiame santykyje visada bus trečias, Mykolas. Nors jiedu gi visada buvo tik „šiaip“. Filmo veikėjai baigė studijas, susirado rimtus darbus, susižadėjo... galvojau, kaip visgi greitai lekia laikas, vidutiniškai septyniasdešimt penkios vasaros. Šią, be abejonės, prisiminsiu ilgai. Prancūzių plaukai kvepėjo švara ir pievų gėlėmis. Nejučiomis giliai įkvėpiau, tarsi surinkinėdamas informaciją į duomenų bazę, kur puokštė vėliau išskaidoma į pavienes gėles: ramunė, šalavijas, raudonasis dobilas, paprastoji naktižiedė... karvašūdis... girdėjau, kad taip kuriami prabangiausi kvepalai, smarvė neatskiriamas komponentas. Šilta – šalta, juoda – balta... balansas.

Ça va? – sumurkė Isabelle.

Jojojo... – nepasimečiau, - gal paspaudžiam pauzę? Noriu parūkyt.

Gal dar vyno? – pasiūlė Aimee.

Čia gyvenant nebūtų sunku prasigert, - pasakiau, tarsi Lietuva būtų blaivininkų sąjunga, - užteks, merci.

O, kaip tu manai, ar vyras ir moteris gali būti tiesiog geri draugai? – užšokusi ant virtuvės darbastalio Isabelle nežymiai praskietė kojas ir sukdama garbaną aplink rodomąjį pirštą nenuleido akių.

Gali, pavyzdžiui Viktorija et moi, - pauzė, - nors ne, visgi net ir mudu pasibučiavome. Tiksliau ji pabučiavo mane. Kita vertus, jokio skirtumo, esu tikras daugiau nebepasimatysime...

Putain... kiek grūzo, tik norėjau paflirtuoti!

... – nu, bet tikrai blet, kodėl aš visąlaik į tą gylį, kaip į šūdų baseiną stačia galva.

Nekreipk į ją dėmesio, - švelniai perbraukdama ranką savąja patarė Aimee, - žiūrim filmą, ar ne?

Buvau pražiūrėjęs užtektinai filmų, kad žinočiau, kaip baigsis šitas: viskas prarasta momentas, kai Harry išsigąsta ir sprunka į krūmus, vidinė kelionė ir draugų pagalba et voilà, jis supranta, kad yra idiotas ir atima iš savęs meilę, viską meta ir skuodžia pasidalinti su ta, kurią atstūmė. O ji? Ji visada laukia. Įdomu, ar kas nors laukia manęs?

Panos, žiūrėkit... žinau, gailėsiuosi nepasiūlęs... – nuleidau akis tarsi gėdydamasis sakyti.

Na... – nutęsė duetu susidomėjusios taip, kad vos nenukrito nuo sofos krašto.

Gal sužaidžiam Twister?

Pfff... preliudijos, - nusijuokė Isabelle.

Aš už! – raitodamasi palaidinės rankoves sušuko Aimee, - Kas nukris tvarkys šią kiaulidę.

Kas laimės, - klastingai nusišypsojo, - taps vakaro karaliene arba karaliumi ir nulems likusią eigą.

Skamba pretenzingai. Velniai nematė, žaidžiam, - sutiko draugė.

Kairė ranka ant raudonos, dešinė koja ant geltonos, ant žalios sukritome visi, gulėjome susivijusiomis galūnėmis ir liežuviais.

Tai mes visi pralaimėjome ar laimėjome, kaip suprast? – protarpyje tarp glamonių pasitikslinau.

Prabudau brėkštant, nuogas ir įsikibęs į kilimo kraštą, veikiausiai naktį sušalęs ieškojau kuo apsikloti. Isabelle, kaip žaltys iš pasakos buvo susirangiusi mano marškiniuose, nenorėjau jos žadinti. Priminė moteris iš tapytų paveikslų: dieviškai graži ir neprieinama.

Hi... – pasisveikino pašnibždomis iš vonios kambario išėjusi Aimee.

Hi... – nutęsiau.

Ateik, - ištiesė ranką padėdama atsistoti.

Užklojo Isabelle ir nusivedė mane į tėvų miegamąjį. Tokios milžiniškos lovos nebuvau regėjęs: šilkai, pagalvėlės... Tūkstantis ir viena naktis. Nejau, vėl pisimės? – išsigandau.

Noriu su tavim pasikalbėti?

Auštant?

Kas įvyko vakar/...

/... buvo didelė klaida, žinau. Bet tuo pačiu velniškai smagu, nesutinki?

Aha, tačiau radau apsaugą ir nesu įsitikinusim tačiau atrodo, kad joje nieko nebuvo.

Nu aš ne Meg Ryan, taip gerai orgazmo nesuvaidinčiau, bet ačiū, - nusilenkiau kelis kartus įsivaizduojamai publikai, kol supratau, ką ji norėjo pasakyti, - Blet.

Tai va.

Kaip tai galėjo atsitikti? – negalėgau patikėti, - Tu tikra?

... – tylėjo sėdėdami ant lovos.

Kaip blogai... – žingsniavau po kambarį nerasdamas vietos, tada pagalvojau, kad jai galbūt net blogiau, - kaip tu? Ką galvoji?

Galvoju, kad tai dar nieko nereiškia.

Tai buvo metas prieš kontraceptines tabletes, taikliai pavadintas morning-after pill. Vienintelė išeitis buvo – laukti.

Pusryčiavome tyloje. Isabelle stumdė kiaušinienės gabalėlius po lėkštę nunarinusi skaudančią galvą. Per radiją grojo klasikinės muzikos stotis, visa griaunantys fortepijono akordai drebino langus. Atpažinau Warsaw Concerto, kūrinį parašytą kariniam romantiniam filmui Dangerous Moonlight, apie lenkų kompozitorių, kuris tapo pilotu Antrojo pasaulinio karo metu, ir britės meilę. Meilei neegzistuoja sienos, - galvojau užsižiūrėjęs į Aimee.

Kodėl į ją spoksai? – nepatenkita paklausė Isabelle, - Kas tarp jūsų vyskta? Ką praleidau?

Ne, nieko, - suko akis Aimee.

Gali būti, kad Aimee pastojo, - neišlaikiau, turėjau su kuo nors pasidalinti, kad ir su Isabelle.

Gabriel! – supyko, kad išdaviau mudviejų trumpai gyvavusią paslaptį.

What a fuck?! – Isabelle akys išsiplėtė, - Ce n'est pas possible!

Tada jos pradėjo mosikuoti rankomis ir garsiai kalbėtis prancūziškai. Isabelle suko Aimee nugarą, toji tiesė į ją rankas, dužo lėkštės. Gerai, viena, ir tą pačią sudaužiau aš užsižiobsojęs į spektaklį. Išsirėkusios jos apsikabino, Aimee verkė. Pasijaučiau svetimas, toks svetimas, kokiu dar neteko jaustis. Visada kankinausi galvodamas, kad esu nepakankamas, kad man nėra vietos, kaip atėjus į klasę, kurioje visi suolai užimti. Stovi tarpdury pasimetęs, o visi žvelgia, kaip į klouną, įskaitant mokytoją, maždaug: o tu, ko čia?

Ir tikrai, ko aš čia? Kodėl trenkiausi visą šį kelią į svetimą šalį? Ko tikėjausi? Kokią tuštumą galvojau užpildysiąs? Kokį rojaus sodą pasieksiąs? Net į galvą nešovė, kad ir čia, būsiu nepriimtas, atstumtas... taip ir nepamatytas. Kaip ilgu, Dieve, kaip ilgu namų. Ne, ne Kauno, ne Nijolės buto, netgi ne Pašilaičių, ne Motinos ir tikrai ne tėvo... netgi ne Monikos, ar Mykolo. Nors Mykolo kažkiek ilgiuosi, vyriškos kompanijos, su kuo būtų galima išraugėt Lietuvos himną. Ai, ir tikrai ne Lietuvos ilgu. Gal kalbos, nes tas barjeras tuoj taps ginybine siena, gal todėl tiek daug ir dulkinamės, nes paprašiau nei susikalbėti.

Tai žiūrėk, pasuk man, kai žinosi rezultatą, - šaltai, kaip kalbėdamas apie sporto varžybas pasakiau, ir nuėjau prie durų, kur manęs laukė batai.

Kur išsiruošei? – matavosi motinos rolę Aimee.

Vėl bėgi?

„Vėl?“ nuskambėjo, kaip kaltinimas. Šiaip nemėgau kartotis, todėl pasiteiravau:

Vėl? Kada tavo manymu jau esu „bėgęs“?

C'est évident, bėgi kaskart susidūręs su problema.

Iš kur tu žinai apie mano gyvenimo problemas?! – pradėjau pulti.

Iš stovyklos! – išrėkė ir tikiu, kad po to sekė nebylus „tu, idiote“, - pradėkim, kad visada bėgi nuo savęs, nuo savo jausmų su kuriais negali išbūti, bėgi nuo Motinos, bėgi nuo tiesos apie savo tėvą, pabėgai nuo Olesios, o dabar bėgi ir nuo mūsų. Kur? Pasakyk, kur dabar eitum? Į gatvę? Prašytum išmaldos ir VĖL vaizduotum kankinį?

Ir vėl tas „VĖL“. Negalėjau patikėti, kad kankinausi meile jai. Šūdas. Ji teisi, nejau būsiu įsigyvenęs į aukos vaidmenį?

Išbūkim. Išbūkim visą tai kartu, - užbaigė Isabelle.

Likusias dienas leidome pas Aimee. Jausmas buvo panašus, tarsi bandyčiau „nulipti nuo adatos“: čia pylė prakaitas, čia krėtė šaltis, norėjau išsinerti iš savo odos... Klausėmės muzikos, piešėme, rašėme, glostėme vienas kito nuogus kūnus, buvo keista, nes pirmą kartą gyvenime toks artumas neužsibaigdavo seksu. Atradau intymumą, kurio dar nebuvo tekę patirti. Kalbėjomės, miegojome, per tas dienas surūkiau tik kelias cigaretes, vyną jau buvome išragavę... iš šalies galėjai pamanyti, kad esame apsvaigę nuo kvaišalų, tačiau esu įsitikinęs, būtent tada mes priartėjome prie Dievo. Mane apėmė suvokimas, kad viskas yra laikina, tačiau nieks nesibaigia ir mes tęsiamęs už fizinio kūno, kituose matmenyse. Ir siela, juk ji amžina ir mes tik laikini namai. NAMAI. Gal todėl ir jaučiausi svetimas, nes jaučiausi nepakankamas, o siela nesuprato, kaip taip gali būti, nes gi visi gimstame verti: meilė, džiaugsmas ir laimė.

Mergos, esu fuckin‘ ekstazėj, - iščiūčiuotas prabudau nauju žmogumi, - aš taip jus myliu! O aš taip myliu prieš šitą jausmą meilė tik menkas aidas tolimo griaustinio...

Krūtinė prisipildė šilumos ir tuo pačiu pasidarė erdvu erdvu, įkvėpiau oro, tarsi pirmą kartą.

Gabriel, we love you too, - paskandino glėbyje.

Esu pasiruošęs.

Ištarus šiuos žodžius sučirškė Aimee telefonas. Isabelle tėvai buvo sunerimę, nes dukros su neplautu Mersu atvažiavo išsivešti pagyvenęs vyras su tatuiruotais krumpliais, iš Rytų Europos.

Laikas, Gabriel, - pridengusi delnu ragelį sušnabždėjo, - Algis jau čia.

Rengiausi nenorom tarsi vėl slėpčiau ir saistyčiau save neregimom virvėm. Buvo liūdna išvykti. Spėjau prisirišti. Bijojau, kad palikus jas, paliksiu ir tą naujai atrastą pilnatvės jausmą.

Viskas bus gerai, - ramino Isabelle šluostydama mano skruostais riedančias ašaras.

Mes tavęs nepamiršim, - pažadėjo Aimee.

Susisiek, kai žinosi, - paprašiau apkabindamas.

Link Isabelle tėvų ėjome tyloje, susikibę rankomis. Buvo keista po tiek dienų palikti šventovę ir grįžti į realybę, kur žmonės dirbo darbus, valgė pietus, spaudė greičio pėdalus, reiškė įniršį garso signalais ir daug rūkė.

Tai BONžouR, blet, - pasitiko Algirdas, - Sa va?

Algirdai, susipažink, Isabelle. Isabelle – Algis.

Enchanté, - išraudo Isabelle.

Nu ir aš, AŠANtė, - suspaudė Isabelle ranką, kad net trakštelėjo kauliukai, - Gabrieliau, kur galiu pamyžt, kad nesuimtų, nes jau vėl buvau per plauką nuo kameros, išsisukau baudele. Gal galim pas tavo panelę? Gal dar kuo nors pavaišins? Tada nusipirksim alaus, vyno, importinių čipsų ir mausim į gimtinę. Visur gerai, bet namie geriausia, ane?

Atsakingai išverčiau viską Isabelle užbaigdamas atitikmens neturinčiu „ane“, ji pradėjo purtyti galvą ir kartoti savo mėgiamą „ce n'est pas possible“, kurį suprato ir Algis. Todėl teko grįžti pas Aimee, kuri visai nebuvo sužavėta Algirdu, tačiau pasivedusi mane į šoną, kol Algis tuštino jos tėvų šaldytuvo turinį pranešė, kad nesilaukia.

Jums išėjus prasidėjo mėnesinės.

Kaip jautru, - sugrįžau į rojų iš kurio mane per kelias sekundes sugebėjo ištraukti realybė ir Algis.

Nori pavairuot? – apsirūpinęs alaus ir vyno atsargomis paklausė.

Ne, ačiū, - mandagiai atsisakiau.

Nijolė prašė parvežti jai „ką nors gražaus“, - rūkydamas ėjo aplink automobilį spardydamas padangas, - reiks pripūst.

Gal nupirk kvepalų, visgi Prancūzija? – pasiūliau.

Nesupras, - numesdamas nuorūką atsiduso, - sėsk, važiuojam.

ILGAS KELIAS NAMO

Kad bardačioke tik Džordžos kasetė Algirdas suprato tik įvažiavęs į Lenkiją, todėl degalinėje nusipirko Nirvanos Nevermind albumą. Apie grupę nebuvo girdėjęs, tačiau, kaip sakė pats „akį patraukę viršelis“. Mano nuostabai, pasiekęs Prancūziją, Algis jau mokėjo visus Come as You Are dainos žodžius. Vietomis pavapėdamas, su stipriu rusišku akcentu, bet mokėjo.

Žinai šitą gabalą? – garsindamas nekantravo pasirodyt.

Oba, geras, - apsimetinėjau, - Nirvana.

Jojojo, žiauriai geras, - didino greitį, - kOM ess JŪ aR...

Jautrus kūrinys, apie savęs priėmimą. Gaila, senio, žinojai, kad nusižudė?

Ane, kaip?

Nusišovė, gal?

O tai, ką reiškia, DONT hEv GAN? – tikrino savo žinias.

Kad neturi ginklo.

Tai melavo? – nusiminė.

Pats sau ir kitiems...

Klausantis kasetės aštuntą kartą ji pagaliau susivėlė ir net Algelis buvo pakankamai atviras priimti šį Visatos ženklą sakantį, kad užteks. Vėliau nulūžau. Prabudau, kai prisiparkavome įtartiname skersgatvyje. Algirdo nebuvo mašinoje, iš pradžių pagalvojau, kad perka „meilę“. Paaiškėjo, kad meilei pirko rankinuką. Gal net krokodilo odos? Žinodamas Algirdą ir jo skonį – nenustebau.

Pravažiavus Vokietiją įšdrįsau paklausti, kaip jam pavyko išsisukti nuo kalėjimo ir dar išvykti iš šalies.

Pasikeičiau numerius, pasidirbau pasą ir vsio. Laisvas, kaip paukštelis.

Algirdas vairavo tarsi būtų automobilio tęsinys: nesukliūdamas, nesustodamas. Sudvejojau, ar nebus kažko suvartojęs. Kalbėjo be perstojo. Pasakojo apie Nijolę ir, kokia ji išganinga... apie šeimą ir, kad jis, panašiai kaip ir aš, ilgą laiką augo be tėvo. Apie Lietuvos didmiesčių mafijozus ir vakarėlius su nukrautais stalais, kekšėmis ir susišaudymais. Ties Lenkija, kai jau pakvipo pierogi, jis prabilo apie Dievą.

Gabrieliau, bet viskas yra tuščia vieta, jei širdyje neturi Dievo. Dievas yra meilė, pas Jį nėra laiko ir erdvės, - balsas sušvelnėjo, pečiai atsipalaidavo, - Kalėjime yra koplyčia. Pradžioj nėjau, galvojau, kad tik dūchai meldžiasi. Bet vieną lietingą rytą, kai ir šiaip jaučiausi ne savas: ant dūšios, taip chujova, nors pasikark... pamačiau kentą traukiant iš spintelės maldaknygę, paklausiau, kur eina, nedrąsiai pasiūlė prisijungt. Tądien kunigas pasakojo apie Jėzų, taip paprastai, žmogiškai, kaip apie vieną iš mūsų. Sakė, kad Jėzus – normalus bachūras, turėjo būrį bičiulių, savo chebrą, supranti? Su tais dvylika pacanų, jis vaikščiojo ir šnekėjo tris metus, kol suprato, kad atėjo jo valanda. Sukvietė visus į tūsą, atseit paskutinė vakarienė. Vyrukai geroj nuotaikoj, šilta atmosfera... tada Jėzus atsistojo sakyt kalbą ir nesukdamas šlangos prisipažino žinąs, jog vienas jų jį išduos. Nu, Judas, tą žinai turbūt? Petras ranką per Jėzaus petį permetęs dar bandė ramint, kad viskas tvarkoj, bet Jėzus paėmė duoną: tai mano kūnas už jus atiduodamas. Girdi, va taip čiūvakas pasiaukojo. Jei nebūtų to padaręs, mums visiems pizdec būtų buvę... Tai toks va atsidavimas, tokia nesibaigianti meilės puota yra Dievas. Tai, jei pats Jėzus už mane galvą padėjo... ant kryžiaus kentėjo, tai ir aš galiu sau atleisti. Ir atleidau, dabar esu kitas žmogus. Dievas Tėvas, žinai... tai vat, reik vyrams tėvo, bet jei skystakiaušis, kaip mano ar tavo, tai nachuj. Susipažinau su tuo Remyga, tuščia blet vieta. Pamiršk ir judėk į priekį, atvečiaju.

Linksėjau galva, tačiau tas vaikiškas jausmas, kad kitas, o ypač vyresnis - visada teisus, jau buvo pranykęs. Algirdo žodžiai palietė, buvo jautru klausytis tokio didelio tatuiruoto giganto postringaujant apie meilę. Taip, būtent taip išgirdau jo monologą. Algirdas, kaip ir aš, visuose ir visur ieškojo to prado: tyros šviesios meilės griaunančios sienas, jungiančios ir suvienijančios, praktiškai prilygstančios Pažadėtajai žemei, įteiktai mums Motinos, kurios glėby telpa pasaulis. Jei glėbys mylintis ir šiltas, žmonės užauga pasitikintys savimi ir mažiau kankinasi, jei glėbys nepriimantis, neprieinamas, nepasiekiamas... tada jau šikna, tada jau užauga tokie paklydėliai, kaip Algirdas (ir aš).

Algi, gali sustot, noriu nusičiurkšt.

Kam Algis, kam dėdė Algirdas, - sukdamas į šalikelę susireikšmino.

Šlapinausi ir mąsčiau, kad esu žiauriai pavargęs ir išsiilgęs Gedimino prospekto, bei Nijolės namų. Ten turėjau savo kampą. Pašilaičiai taip ir neprigijo. Svarsčiau, kas dedasi Motinos gyvenime ir... iš kur Algis pažįsta mano tėvą?

Algirdai, Algi! – dorai nenusikratęs, sagstydamasis klyną puoliau prie mašinos, - Iš kur tu pažįsti tą išgamą?

Remygą? – išsyk suprato, - Susitikau Pašilaičiuose.

Ką jis ten veikė?

Kąąšžinaubletsėskvažiuojam.

Kelias valandas Algirdas tylėjo, klausėmės muzikos, besikeičiančių radijo stočių. Turėjau jam daug klausimų, bet mačiau, kad užsisklendė, vairavo autopilotu.

Algi, jei tėvas Pašilaičiuose, aš ten grįžt – nenoriu.

Tai ne pas jį gi grįžti, pas Motiną.

Gal gali paleist pas draugus? Pareisiu pats, kai būsiu pasiruošęs.

Blet, čia jau, kaip kokia Santa Barbara, - atsiduso, - gerai, paleisiu Gedimino prospekte.

Ačiū, - patylėjau, - Algirdai, o galėsi paskolinti šaibų?

Kiek?

Dešimt litų, valgyklai ir autobusui.

OK... – dabar patylėjo jis ir pridūrė, - jei turėčiau sūnų... ai, ką aš čią. Tiek to.

Taip ir likau nesužinojęs, kokį jausmą Algirdas greitai užmaskavo po lietuvišku vyriškumu. Galėjau tik spėlioti, kad arba duotų arba neduotų pinigų, arba gal (tik galbūt) džiaugtųsi turėdamas tokį sūnų, kaip aš.

Atvažiavom, - prisiparkuodamas prie Nijolės buto pranešė.

Kur? Kas? – buvau užsnūdęs.

Davai davai, man dar reik porą reikalų sutvarkyt, - tarsi kitas žmogus kirtus Lietuvos sieną prašneko, - Nunešk Nijolei lauktuves.

Nenori pats įteikt?

Koks, blet, skirtumas?

Gerai, - pasiimdamas nudrenktą savo kuprinę ir egzotišką rankinuką sutikau, - Iki, Algirdai, ačiū.

Prašau, - patylėjo ieškodamas žodžių, o tada trumpai nutarė, - davai, Gabriūša, iki pasimatymo. Prižiūrėk save.

Palydėjau jį žvilgsniu. Stovėjau Gedimino prospekte tarsi įkastas: nesumesdamas nuo kur pradėti antrąjį atėjimą. Norėjau su visais išsiaiškinti ir atsiprašyti. O, kartu ir atleisti... gal net paleisti, todėl nutariau, kad protingiausia bus pradėti nuo lengvesnių santykių. Pavyzdžiui...

Gabrieliau, čia tu? – išgirdau gerai pažįstamą balsą.

Gatve, beveik, kaip klaikiausią mano gyvenimo rudenį, kai paėmusi už rankos nusivedė į Mykolo tėvų namus, skubėjo Monika.

Monika! - puoliau apsikabinti, tačiau kažkas buvo pasikeitę, - Kaip gera tave matyti...

Kada grįžai? – atsitraukė.

Prieš dešimt minučių, - nusijuokiau, - noriu nusipraust po karštu dušu ir išsimiegoti švariuose pataluose, gal žinai, kur visa tai galėčiau rasti?

Pašilaičiuose? – dvejodama ar šis variantas iš vis toptelėjo man į galvą pasitikslino.

Nepatikėsi, tačiau pirma norėjau pamatyti tave, ruošiausi eiti pas Mykolą.

Mykolą šaukia į kariuomenę.

Ras išeitį, jis visada randa...

Kad išnaudojo visus kozerius, anądien siūlė tekėti ir pagimdyti pirmagimį.

Ką atsakei? - širdis praleido dūžį.

... – nusišypsojo, o tada švelniai perbraukė man skruostą, - vis dar tau rūpiu?

Nebuvau tikras, ką jai atsakyti. Vaikytis susižavėjimo žvilgsnio buvo įrašyta ir mano sistemoje. Tai, kad ji visada buvo sau, tai, kad net būnant dviese tekdavo ja dalintis... svaigino. Tai buvo mano heroinas: laisvas kritimas į pažįstamą ir jaukią tamsą.

Žinoma, - neatsilaikiau.

Hm, - minutėlę patylėjo žiūrėdama į mano nešulius, - tai eime.

Ir aš tarsi paklusnus šuva nusekiau praeitį, savo šeimininkę.

Mykolo nebuvo namie. Vaikščiojau po kambarius apžiūrinėdamas daiktus, galvojau, kad veikiausiai panašiai jaučiasi žmonės, kurie po dešimtmečių praleistų svetur grįžta į gimtąjį sodžių, kuriame likę tik prisiminimai. Seneliai ir tėvai jau palaidoti, vaikai užaugę ir svetimi... ir obelis, kuri vos siekė krūtinę, dabar jau sulyg trobos stogu. Nukritę pūvantys obuoliai primena apie laikinumą.

Vonia paruošta, - išsinėrusi iš drabužių sustojo tarpdury, jos plaukai, kiek trumpesni nei tada, kai matėmės paskutinį kartą, nuskalbta juoda liemenėlė slėpė išsiilgtas krūtis, per juodas pėdkelnes mačiau, kad Monika ir vėl nebeturėjo švarių apatinių, todėl nusprendė nesidėti jokių, paslaptį saugojo tik kuokštas tamsių garbanotų plaukų.

Buvau pamiršęs, kokia esi graži.

Eime, išmaudysime tave, aprengsime švariais drabužiais ir eisime ieškoti naujos merginos.

Kam man nauja mergina, jei priešais deivė? – tik Monika manyje prabudindavo poetą.

Šššš, - prispaudė pirštą prie mano lūpų, - nebekalbėk, tarp mudviejų viskas jau seniai baigta. Eime, kol neatšalo vanduo.

Iš pradžių Monika nurengė mane, lėtai sagstė sagas, o kai atitraukė džinų užtrauktuką galvojau, kad nuleisiu. Žiūrėjau visur tik ne į ją viltingai ieškodamas, kuo galėčiau pasišlykštėti... pavyzdžiui nukirpto didžiojo kojos piršto nago.

Kodėl čia blet taip tvarkinga, net kvepia... kai čia gyvenau neretai pamiršdavome net vandenį tualete nuleisti.

O dabar čia gyvenu aš...

Tipo, visąlaik? – sutrikau, - O, kas nutiko judviejų „šiaip“?

Šiaip gyvenu, - koketavo, - lipk į vonią ir palik vietos man.

Tu tilptum ir į kriauklę, - keldamas vieną koją į muilo putas pasidalinau pamąstymais, - kartais svajodavau tave įsidėti į kišenę ir visur nešiotis, kad tik nereiktų skirtis...

Pirma išplausim galvą, - pildama į delną Garnier Fructis dėstė, - skaniai kvepėsi, panos kaip bitutės prie kvietkos skris.

Masažavo galvą, šampūnas griaužė akis, tačiau nieko nesakiau, nesiskundžiau, leidau jai su manimi žaisti... Išplovusi plaukus, kruopščiai muilavo kūną, nuo kaklo iki pirštų galiukų, ilgiausiai glamonėjo kotą, kol neištvėręs puoliau ją bučiuoti. Vanduo taškėsi per vonios kraštus skandindamas kambarį mudviejų meilės jūroje. Seksas su Monika buvo tarsi grįžimas namo.

Nesakyk Mykolui, - valydama vonios grindis paprašė.

Gerai, - sutikau, nebemačiau, kur toliau galėtų vesti mudviejų santykiai, - tai, eisime ieškoti man merginos?

Nejau nieko neįsimylėjai Prancūzijoje?

Manai būčiau sugrįžęs?

Papasakok apie kelionę, apie svečias šalis...

Apie ką nori išgirsti, apie Lenkiją? – nusijuokiau.

Kad ir... – maudamasi palaidinę neprieštaravo.

Kelionė autobusu yra didelė šikna, o kelionė autobusu šalia Danutės – didelė šikna pakelta kvadratu.

Gersi arbatos?

Gersiu, - prisėdau virtuvėje, - kojas pramankštinti sustojome Lodzėj, ten susipažinau su Viktorija.

Viktorija? – nevalingai perklausė tarsi pavydėtų.

Norėčiau, kad susipažintumėt, tau ji patiktų: nedidelio ūgio, kiek berniukiškų manierų, stipraus charakterio, tačiau ir labai jautri... ir juokinga, kai Viktorija šypsosi juos skruostose atsiranda duobutės... – įsijaučiau.

...

...

Man, regis, kad merginos ieškot nebereikės.

Tuo metu trinktelėjo durys ir suskambėjo ant komodos numesti raktai.

Kokie žmonės! – nenusiavęs batų į virtuvę įpuolė Mykolas.

Myša, brolau! – apsikabinom.

Gabrielius, kaip tik pasakojo apie savo naują merginą, - plikydama arbatą įsiterpė.

Ane, maladec, nesnaudei… beje, pagydė? Jau stovi?

Stovi, - išsprūdo Monikai man net nespėjus prasižioti.

O, tu iš kur žinai?

…

Paukštelis pačiulbėjo, - išsišiepiau, - taigi pasakoju apie kelionę, aukis batus, plauk rankas ir sėsk prie stalo – bus karšta.

Išgėrėm arbatą, suvalgėm kugelį, atsidarėm vyno, surūkėm visas Monikos cigaretes, Mykolas padarė mūsų (na dabar jau savo) moteriai pėdų masažą...

... galų gale, Algirdas atvažiavo manęs pasiimti, susipažino su prancūzėm, prieš kelionę dar teko užsukti pas Aimee, tada ji ir pasakė, kad nebėra, ko jaudintis.

Opa... nieko sau romanas, - negalėjo atsitokėti gesindamas drabužių spintoje rastas Prima, kurias ten paliko tėvai, kad nesiveistų kandys, - tai, ką darysim su Viktorija?

Ieškosime, - neleido atsikvėpti Monika, - privalome ją surasti, turi atsiprašyti tos merginos, Gabrieliau.

Ji senai mane pamiršo, - sėdėjau kiek prasiskėtęs, alkūnėmis remdamas kelius, žvilgsnį nukreipęs į žemę, visu kūnu kalbėdamas apie nepakeliamą kaltės ir gėdos jausmą, - sakiau, kad ji neteko motinos, manau turi svarbesnių problemų.

Nebepezėk, - pyktelėjo Mykolas, - Eime, prisiminsime senus gerus laikus. Ryt pradėsime paieškas. Turiu kelias idėjas.

Užmigome susiglaudę nuogais kūnais, klausydamiese Depeche Mode... prieš išsijungdamas dar girdėjau Moniką tyliai šnabždant į ausį Enjoy The Silence žodžius: Words are very unnecessary They can only do harm...

VISAS LIKĘS PASAULIS

Nesulaukusi žinios Motina paskambino Nijolei. Nijolė pagūžčiojo pečiais ir pradėjo ieškoti Algirdo. Po kelių į aklavietę vedančių skambučių nusprendė paieškoti sužadėtinio Medininkų restorane, ten ir rado miegantį prie pustuščio butelio.

Kur Gabrielius, šmiki neraliuotas?

Kas toks?

Ir iš vis, kodėl tu čia, o ne namie?! – pyko.

Nijolė net nepastebėjo, kaip pavirto savo mama, kuri visą gyvenimą pravargo su alkoholiku vyru, Nijolės tėvu. Parsivesdavo iš darbo, kad tik apsimyžęs negulėtų prie laiptinės durų, tampėsi iš baliaus į balių apsimetinėdama, kad šeimoje nėra problemų, tik visų vyrai, kaip vyrai, turėjo saiką, o Nijolės tėvas gerdavo kiek pila, mažai valgydavo, todėl greitai apsinešdavo ir likusį vakarą miegodavo prie stalo, kol suaugę žmonės šnekučiuodavosi apie remontus ir politiką. Nijolė nekentė Algirdo, o už vis labiau savęs, tačiau tokie palėgę santykiai buvo jos komforto zona, nors ir skaudėjo, ji rinkosi pažįstamą jausmą.

Ni...jole... aš... aš tave myliu, - seilėdamas stalą apie meilę kalbėjo Algirdas.

Gal galit padėt įsodinti jį į taksi? – šaukdama per visą salę paprašė barmeno.

Tąnakt jiedu miegojo atskiruose kambariuose, o ryte, vos tik išsiaiškinusi, kad į tėviškę buvau pristatytas sveikas ir gyvas, Nijolė paprašė Algirdo išeiti ir daugiau jai nebeskambinti.

Algirdą kankino precedento neturinčios pagirios, todėl galėjo pasirodyt, kad pasitraukia be kovos. Tačiau mintyse jis pasižadėjo grįžti. Prieš tai, žinoma, surasti mane ir išspardyti užpakalį už tai, kad taip ir nepasirodžiau Nijolei ir veikiausiai nuknisau kontrabandinį rankinuką.

PROTINGESNIS RYTAS

Virtuvėje čirškėjo kiaušiniai su daktariška dešra. Mykolas ruošė pusryčius. Pavogiau dar vieną Monikos bučinį.

Prisiekiu - paskutinis, - nusišypsojau.

Gabrieliau – nusižiovavo ražydamasi, - o, kaip tavo Motina?

Kas jai? – nuoširdžiai susidomėjau, - Vėl laukiasi?

Nežinau, tu man pasakyk?

... – kuo ilgiau jos vengiau, tuo sunkiau buvo susitikti, jaučiausi įspraustas vos apie ją pagalvojęs.

Tu su ja mateisi, tiesa? Ji žino, kad grįžai gyvas ir sveikas?

Gi sakiau, kad ką tik grįžau, kai susitikome gatvėje - asfaltas dar nebuvo atšalęs nuo Algirdo Merso padangų, kada turėjau su ja susitikti prieš ar po sekso?

Tyliau! – perbalo išsigandusi, kad išgirs Mykolas, tada patylėjo žiūrėdama į duris, atsisuko į mane ir nepalikdama vietos deryboms pratęsė, - privalai nuvažiuoti pas Motiną.

..., - iškvėpiau, - galiu bent pavalgyt?

DIDYSIS SUGRĮŽIMAS Į PAŠILAIČIUS

Pusryčiaudami nutarėme, kad važiuosiu pas Motiną, o draugai skambins į radiją ir prašys užleisti U2 With or Without You su žinute Viktorijai. Man gabalas pasirodė nuvalkiotas, tačiau Mykolo patirtis įrodė, kad „mergos sudrėksta Bono dar net nepradėjus dainuoti“. Jo žodžiai. Monikai ir man labiau patiko Aerosmith Crazy... manau būtų labiau patikę ir Viktorijai. Bet dar nebuvau tikras kokio rezultato noriu.

Nesikeičiantis Pašilaičių peizažas veikė paguodžiančiai, nors iš autobuso įlipau tiesiai į balą. Rajonas nekentė manęs tiek, kiek aš nekenčiau jo. Kieme mergaitės šokinėjo per gumą, o bernai su betono trinkelėmis traiškė po lietaus išlindusias sraiges. Prisliūkinau prie jų iš nugaros ir, kai buvo susikaupimo zenite sušukau:

O, ką čia blet darot?!

Trinkelę rankose laikęs vaikėzas užsimetė ją sau ant kojos. Karma veiksme.

Skauda? – pasitikrinau, nors vargu ar išgirdo per bliovimą, - Dar kartą pamatysiu, ką nors skriaudžiant – geruoju nesibaigs. Eik pas mamą, gali būt, kad skilo kaulas. Įdės į gipsą – sėdėsi namie, turėsi daug gražaus laiko permąstyti savo debilišką elgesį.

Atskaitęs moralą jaučiausi suaugęs ir pasiruošęs pokalbiui su Motina. Norėjau atsiprašyti, kad pradingau. Ir, jei leisis į pokalbį, išsiaiškinti, kas vyksta tarp judviejų su Remigijum. Jis vis dar buvo neįminta mįslė, ramybės neduodanti praeities šmėkla. Kodėl jis sugrįžo į Motinos gyvenimą? Ar tikrai jis buvo mano negimusios sesers tėvas? Ar turi daugiau vaikų? Gal aš turiu bendraamžį brolį, arba sesę? Privalau sužinoti, kad kokiame nors vakarėlyje nepradėčiau jos kadrinti.

Pabeldžiau į duris. Labai švelniai, meluodamas pats sau, nes ties paskutiniu laipteliu nebesijaučiau nei labai suaugęs, nei labai savimi pasitikintis. Meldžiausi, kad nieks neatidarytų.

Skystakiaušis, - sušnabždėjau ir dar kartą, šįsyk jau smarkiau, trinktelėjau į duris kumščiu.

Pasigirdo brazdesys ir sunkūs vyriški žingsniai. Jiems priartėjus stojo tyla. Spėju buvo pažiūrėta per akutę. Tada subarškėjo raktai: klakt klakt vienas po kito suklaksėjo rakinami skląsčiai.

Dėde Pranai? - nuščiuvau, vaikystėje Motina buvo primokiusi visus vadinti dėdėmis ir tetomis. Viena didelė giminė.

Sveikas, Gabrieliau, - išsišiepė, buvo šiek tiek priaugęs svorio ir jo charakteriui tai teikė šilumos, - koks didelis vyras užaugai! Sunku atpažinti, bet garbanos tos pačios. Eikše vidun, nestovėk už durų, kaip svetimas.

Kur mama? - nesupratau, kas vyksta ir kodėl kiemsargis Pranas iš Kauno gyvena mano Motinos bute, Vilniuje.

Turbūt spėlioji, ką čia veikiu? – kalbėjo pakiliu Kalėdų Senelio tonu, - Gyvenimas atgynė į sostinę, gatvėje sutikau tavo mamą, pasidalinau, kad ieškau papildomo darbelio ir ji pasiūlė paremontuoti butą. Nieko drastiško: sutaisiau virtuvės spinteles, pakeičiau kriauklę, prisukau kranus vonioje, nupurkšiu lubas, perdažysiu sienas... Ruošiausi pietauti, nori pusės sumuštinio su varškės sūriu?

Ne ačiū... – pasimečiau, ar galiu kreiptis tiesiog vardu, - Pranai.

Pabūsi? – įsitaisęs pietauti paklausė.

Pabūsiu, - patvirtinau, tačiau skambėjo silpnokai, jaučiausi tarsi būčiau svečias Prano namuose, - kokie vėjai atpūtė į Vilnių?

Sėskis, papasakosiu, - patylėjo, - net nežinau, nuo kur pradėti...

Gal nuo pradžių? – pasiūliau, jaučiau, kad turėtų būt įdomu.

Pranas valgė sumuštinį, juodos duonos trupiniai krito ant grindų kartu su sūrio gabaliukais. Tvardžiausi jų nesurinkęs, žinojau, kaip Motina neapkenčia betvarkės.

Pasirodo draugystė tarp Prano ir “žydo”, kaip Abraomą vadindavo anapilin iškeliavusi Petronėlė, nebuvo pramanas. Po Prano skyrybų jiedu tapo gerais bičiuliais ir susitikdavo Abraomo namuose žaisti šachmatais. Kartais jie kalbėdavosi apie politiką, kartais apie religiją, Abraomas buvo judėjas, o Pranas praktikuojantis krikščionis katalikas. Jie dalindavosi pastebėjimasi ir neretai sutardavo, kad ir vieni, ir kiti yra apie tą patį… apie tikėjimą meile.

Po skyrybų žmona pasiėmė dukrą ir išvyko į sostinę. Galėdavau tik jas lankyti. Vikutės į Kauną neišleisdavo.

Viktorija! Pranai, gal galit įjungt radiją? – prisiminiau, kad buvome susitarę perduoti žinutę.

Pranas po ranka turėjo nešiojamą radiją, kuri veikiausiai gaudė tik LRT. Stambiais pirštais sukinėjo ratuką, kiek per grubiai: zymbt… zvambt… ir įkirus erzinantis čirškimas tarp jų.

Motinos kambaryje yra radijas, tuoj grįšiu, - nubėgau, čiupau imtuvą, stovėjo nepajudintas, radau M-1 Plius, tačiau žinutė jau buvo perskaityta, skambėjo paskutiai dainos akordai, kuriuos anksčiau laiko nutraukė reklama.

Grįžau nunarinęs galvą. Pranas buvo grįžęs prie darbų, lakavo virtuvinį stalą, smirdėjo visas butas. Prisėdau ant taburetės ir tyloje stebėjau teptuką, neužilg įsiskaudėjo galvą.

Einu prigulsiu, - pasisakiau stodamasis, o tada prisiminiau,kad Pranas taip ir nepapasakojo, kodėl persikraustė į Vilnių, - Pranai, tai kodėl jūs čia?

Dėl Vikutės, nenorėjau, kad šiuo metu keistų mokyklą ar kraustytųsi į Kauną, - stabtelėjo, atrodė susijaudinęs, - po avarijos, jai ir taip sunku.

Avarijos? – perklausiau, mintyse pradėjo dėliotis visa istorija.

... – tylėjo, o tada nežymiai linktelėjo tarsi susitaręs su savim, - tai tiek, Gabrieliau. Pabūsiu, kol reikalai atsistatys. O, gal ir liksim, kas žino? Gyvenimas pilnas staigmenų.

O, tada sugrįžo Motina ir nespėjęs persijungti iš vienos istorijos į kitą, pasitikau ją sušukdamas:

Staigmena!

Jos veidas perbalo kūnas sustingo, atrodė, kad ir atšalo, įsivaizdavau, kaip jos siela atsiskiria ir sukasi aplink, kaip filmuke Vaiduokis Kasparas, ieškodama įėjimo atgal. Tada Motina įkvėpė tarsi gaudydama orą ir į ją grįžo gyvybė.

Gabrieliau... – pravirko balsu.

Mama, - apkabinau ją, buvo sulysusi, nesinorėjo galvoti, kad per mane, - atsiprašau.

Ašaros tekėjo drėkindamos man petį: ji nebeverkė, ji raudojo. Visas krūtinėje sukauptas skausmas, kas neišjausta ir neišgedėta susiformavo į laviną. Šios griūties buvo tikėtasi, todėl švelniai laikiau glėbyje jausdamas tos paliktos ir nepamatytos mergaitės skausmą. Toje gydančioje raudoje ji pagaliau atleido sau... ir paleido mane.

Koks buvau išpuikęs priimdamas ją, kaip savaime suprantamą, tarsi kitaip ir negalėtų būti. Jos atsidavimas, pasiaukojimas ir meilė buvo tarsi sunkus apsiaustas, kurį norėjosi nusimesti. Ji mylėjo mane per stipriai, kone desperatiškai... kaip myli žmonės pilni pagiežos sau. Tokia meilė tampa atsakomybe su kuria nenutuoki, kaip elgtis. Mažų mažiausiai jautiesi kaltas, skolingas... nes, regis, nesugebi mylėti atgal. Ir užtrunka daug metų, jei ne visą gyvenimą, kad atrištum meilę nuo šios slogios naštos.

Mama, - kreipiausi sausindamas skruostus flanelinių marškinių rankove tarsi sugertuku - atleidžiu tau.

Ji nieko nesakė, nuleidusi žvilgsnį nežymiai linkčiojo galva signalizuodama, kad girdi ir supranta, gal net pritaria?

Turiu, kai ką padaryti, - tęsiau, - bet pažadu sugrįžti.

Pabučiavau kaktą, o tada kyštelėjau galvą į virtuvę, kur Pranas klausėsi žinių.

Iki, Pranai, tikiuosi greit pasimatysim.

Gabrieliau, - išsitraukęs pieštuką ir lapelį tvarkingai užrašė adresą ir ištiesė man, - ateik penktadienį.

Nepažadu, - nenorėjau įsipareigoti, - laikykitės.

Išėjau iš Motinos namų palengvėjęs. Pažadėjau grįžti... tačiau labiausiai norėjau pradėti savarankišką gyvenimą. Mest mokyklą, įsidarbinti kavinėje, rašyti... fotografuoti. Man neblogai sekėsi sukti plokšteles, gal prasimuščiau iki Boogaloo. Gyvenimas pilnas magijos ir galimybių, miestų ir žmonių, laimingų atsitiktinumų ir kūrybos. Velnias, kaip saldu... bėgt iš pamokų, pabrazdint gitara, skvere atsigert alaus.... pabučiuoti merginą. Kažkaip anksti pradėjau jausti, kad jaunystė – tik blyksnis. Įkrautas aukštos įtampos energija. Dabar – mano laikas. Tik tą mažą gyvenimo dalį gyvename iš tikrųjų... prisižiūrėjau užtektinai pavyzdžių neišpildyto potencialo ir savigriaužos. Neįvardintos kaltės, ribojančios gėdos... prisiklausiua melagysčių, paliudyjau veidmainiavimą... neretai ir prieš save. Dažniausiai prieš save. Jei nesi atviras sau, kaip gali išlikti atviras kitam? Jei nematai savęs, kaip gali tikėtis, kad pamatys kitas? Kaip engdamas vieną savo dalį gali tikėtis, kad kitos bus iki galo išmylėtos? Kaip neigdamas Dievą, nekęsdamas tėvo, gali gyventi taikoje su savimi? Eisi per laiką apakintas išdidumo, kliūdamas už pamokų, bet niekaip jų neišmokdamas.

Nachujblet... – supratau, kad teks pasikalbėt su tėvu, - kur jį dabar rast?

Kojos pačios nunešė pas Nijolę.

Kas? – priėjusi prie durų paklausė.

Svajonių jaunikis.

Gabrieliau, - atrodė nusivylusi, gal galvojo, kad Mikutavičius?

Laukei kažko kito?

Jau buvai namuose?

Nijole, tu esi mano namai.

... – užvertė akis, - valgysi?

Priklauso, pati gaminai?

...

Ko tokia persikreipusi? Jaučiu, kankiniesi, veidas išduoda rūpesčius, prisėsk, pasiklabėkim... – pasodinau ją virtuvėje, kur regis visai neseniai rūkydama pasakodavo apie nevykusius pasimatymus, - gal cigaretę?

Jei paklausysi bent vieno mano patarimo, tegul tai būna šis: neįsimylėk.

Nu jau, nu jau... – švelniai pasakiau netikėdamas, girdėjau eilinįsyk dramatizuoja.

Algirdas buvo didžiausia klaida mano gyvenime.

Žmogus kurio mėgstamiausias gabalas yra Roxette It Must Have Been Love negali būti blogas.

Jis nėra blogas, tame ir problema. Jis sužeistas.

Nemanai, kad visi esame šiek tiek aplūžę? – po kelionės namo, jaučiausi gerokai prisirišęs prie Algirdo.

Jis per daug primena tėvą, o tai jau užverstas mano gyvenimo knygos lapas.

Kuo pavyzdžiui? – atsidariau duoninę ieškodamas sausainių, - Kur sausaniai? Kalbant apie knygas, ar babūnėlės bibliotekoje yra Rugiuose prie bedugnės?

Veikiausiai, - mechaniškai atsakė, mačiau, kad knygos šiuo metu Nijolei rūpi mažiausiai, - tuo, kad jis taip ir neužaugo ir kiekvienoje moteryje ieško motinos, tuo, kad neigia savo savasties dalis ir skandina jas alkoholyje, tuo, kad vengia įsipareigoti ir todėl slapstosi po svetimais sijonais. Anądien, kaip visada išėjau jo ieškoti į Medininkus, barmenas suko uodegą, sakė, kad Algelis šįvakar nebuvo užsukęs. Netardžiau, paprašiau šampano ir atsisėdau prie baro. Po dešimties minučių pamačiau jį vejantis padavėją iš moterų tualeto, marškiniai prasagstyti, nesukišti, kelnės be diržo, užtrauktukas nuleistas.

Tiek to ta knyga... – nežinojau, ką pasakyti, išdavystė yra skaudžiausias būdas būti paliktam.

Tiesiog... tiesiog, tikėjausi, kad pagaliau jį su-uradau... – lūpa pradėjo virpėti, vokai švelniai paraudo ir mažumėlę išbrinko, ji užvertė galvelę bandydama pasirodyti stipri, bet viena išdavikišai nuriedėjo per skruostą žemyn ilgu kaklu.

Kaip galima įskaudinti tokį šedevrą? Nežinau, kodėl, tačiau tarsi užburtas pasilenkiau ir pabučiavau jos kaklą. Tada sustojo laikas ir viskas aplinkui. Pasirodė, kad nebekvėpuojam, nei ji, nei aš, nei likęs pasaulis. Pirma ji nuleido žvilgsnį, o tada, tarsi sulėtintame filme ir galvą, ir įsistebeilijo į mane. „Šokas“ buvo teisingas žodis apibūdinantis jos būseną. Pats nesupratau, kodėl taip pasiėlgiau, todėl neturėdamas pasiteisinimo tylėjau ir žiūrėjau į ją. Po minutėlės ji nuleido akis, tada vėl pažiūrėjo į manąsias ir priartėjusi pabučiavo į lūpas. Dabar šoke buvau aš. Mane suėmė šleikštulys, tarsi bučiuočiau savo Motiną. Nuo pat pirmosios mūsų pažinties akimirkos geidžiau Nijolės, kaip mirtingieji geidžia amžino gyvenimo. Šiame santykyje mane traukė tai, kas nepasiekiama. Norėčiau pamatyti veidus tų, kurie tampa nemirtingais. Iš vienos pusės regis, kad tapai nenugalimu, iš kitos – nugalėtu, nes ilgainiui nebeliks kažko, ko nematei ar nedarei. Kitiems patirti tokį jausmą užtenka ir vieno vidutiniško gyvenimo. Tą akimirką atrodė, kad Nijolė bučiniu išsiurbė pažinimo ir gyvenimo džiaugsmą. Jaučiausi tarsi per sekundę nugyvenęs visą gyvenimą. Tapau jos kerštu, jos akimirka jaunystėje.

O, Viešpatie... – pagaliau sušnabždėjo, - ką aš padariau...

Vengdama mano žvilgsnio sukinėjosi vietoje nežinodama, ko griebtis.

Tai aš atsiprašau, - uždėjau jai ranką ant peties, bet ji akimirksniu atsitraukė.

Ko atėjai, Gabrieliau?

Norėjau pasimatyti...

Būtų geriau, jei išeitum.

Bet...

Išeik, Gabrieliau!

Ji taip ir nepakėlė akių, žiūrėjo į grindis, kiek nusisukusi. Norėjau dar kartą atsiprašyti, tačiau tyla buvo tokia sunki, kad pro ją nebūtų pasiskverbę jokie žodžiai.

Leisdamasis laiptais įsivaizdavau, kaip už nugaros viskas pranyksta tarsi supilta iš smėlio, kiekvienas laiptelis, kaimynų butas, Nijolės durys, jos paltų kabykla, buvęs kambarys, jos miegamasis ir virtuvė kartu su pokalbiais ir atvėsusia kava... Kaip greitai, galima visko netekti.

Mykolui neatidarius durų pasidaviau, buvau toks išsekęs ir pasimetęs, kad nebežinojau nei ko noriu, nei kur toliau eit. Kaip maratono bėgikas pasiekiau tašką, kai norėjosi suklupti ir kristi veidu į asfaltą. Nebegaliu, daugiau nebegaliu... – kartojau susmukęs prie durų. Nebesupratau, ko ieškau: ar savęs, ar tėvo, ar visgi Viktorijos, o galbūt...

Jau snūduriavau, kai tarsi per miglą išgirdau artėjančius balsus, negirdėjau pokalbio, bet iš pakelto tono supratau, kad pykstasi. Nebeturėjau jėgų atsistoti, buvau tarsi apkvaišęs...

Va, blet, vilką mini – vilkas čia, - barškindamas raktais mane surado Mykolas, - pripisai? Kas jam yra? Traukis nuo durų...

Pakelk jį, - paliepė moteris.

Pati ir kelk, blet... – jau suimdamas mane už pažastų burbtelėjo, - palaikyk duris, bent.

Mykolas įtempė mane į svetainę ir užmetė ant sofos.

Kas jam? – palinkusi virš veido apžiūrinėjo.

Sekundei atkėlęs švininius akių vokus supratau, kad toji moteris – Monika. Kelioms sekundėms joje sutilpo visos gyvenimo meilės nuo Aldonos ir Olesios, prancūzių, Viktorijos... iki Nijolės ir Motinos... atrodė tarsi šventoji.

Tu švyti... – išlemenau.

Iš kur jis blet žino? Pasakei, kol dulkinotės?

Jei taip kalbėsi – pasidarysiu abortą.

Kokia esi žiauri...

Gabrielius nieko nežino.

Tai, kodėl sako, kad švyti?

Gal haliucionuoja? – pasilenkė arčiau, pauostė, - neatrodo, kad būtų girtas.

Palik ramybėje, tegul išsimiega.

Pramiegojau naktį ir visą dieną, atsikėliau sutempus. Užtruko, kol susigaudžiau, kur esu, neprisiminiau, kaip atėjau iki Mykolo buto, paskutinis vaizdas atmintyje buvo Nijolės figūra – šalta ir atstumianti.

Nuėjau iki virtuvės, kur vakarieniavo draugai.

Galiu jį primušti? – paklausė Mykolas.

Gal galime viską išspręsti civilizuotai? – patylėjo Monika, - Visgi tango reikia dviejų žmonių.

Kiek laiko miegojau? - pasiteiravau sėsdamasis ant taburetės stalo gale, - Ir kelinti dabar metai?

Tie, kur mane šaukia į karuomenę, o Monika laukiasi mūsų pirmagymio.

Tipo tavo ir mano? – pasimečiau.

Teoriškai, tai beveik įmanoma, - svarstė Monika slėpdama šypseną.

Tipo tau reikia susirinkti manatkes ir pyzdint iš čia, - sviesdamas indus į kriauklę nedavė progos suprasti, kas vyksta.

Gabrieliau, manau būtų geriau, jei susirastum, kur gyventi, - uždėjusi ranką ant manosios ir žvelgdama į akis atsisveikino Monika.

Mintimis nukeliavau į tą vakarą: savo pirmą butelį alaus ir laisvės skonį bučiuojant gražuolę deivę. Tada atrodė, kad viskas yra įmanoma, viskas prieš akis... o šįvakar užsidarė dar vienos durys. Negalėjau tuo patikėti, grįžau užsidegęs sutvarkyti reikalus, tačiau regis, kad nuo tos dienos, kai išlipau iš Algirdo automobilio viskas ritosi tik žemyn.

Ačiū, - tarstelėjau, - ir atsiprašau.

Pasitovėjau tarpdury žiūrėdamas ar bent vienas iš jų atsisuks.

Mykolas stovėjo atsirėmęs į kriauklę, vanduo tekėjo ant suskilusios lėkštės. Monika užsimąsčiusi žiūrėjo į grindų linoleumą. Tądien primą kartą mūsų trijų asmenų šeimoje jaučiausi lyšnas, išstumtas. Atstumtas?

Susirinkau sąsiuvinius ir vadovėlius, kurių nepridaviau dar nuo praėjusių mokslo metų, susimečiau į kuprinę kartus su keliomis poromis nuskalbtų kojinių ir triusikų. Su Mykolu keisdavomės rūbais, tai beveik visi buvo jo. Nušvilpiau vienus marškinius, kaip suvenyrą ir Monikos plaukų segtuką, kartais juo pasinaudodavau prausdamas veidą. Jiems palikau dėžutę su eilėraščiais, kuriuos sukūriau, kai mūsų meilė buvo zenite. Jie tapo šeima, kai šeimos labiausiai trūko. Su jais užaugau, kaip asmenybė. Pramokau atskirti savo pomėgius, pradėjau labiau domėtis literatūra ir filmais, muzika. O to pasekoje ir gyvenimu... prisiartinau prie žmogaus, kuriuo gimiau būti. Ach, kaip jų pasiilgsiu. Visko, pradedant nuo jų kvapo, odos susilietimo, prisilietimų, glamonių, jų bučinių ir koks jausmas apimdavo bučiuojant juos, įaudrintus suprakaitavusius kūnus, tą sūrų, kaip jūros vanduo prakaitą ir atsidavimą aistrai, kaip bangoms per škvalą, o labiausiai tos neapsakomos ramybės, kuri apimdavo po to, kai nuogutėlis ir išore, ir vidumi, gulėdavau pažeidžiamas tarsi kūdikis, laimingas žinodamas, kad esu saugus ir beatodairiškai mylimas. Nejučia susigraudinau, vos galėjau suvaldyti kūną apėmusią inerciją bėgti atgal ir parklupus maldaut atelidimo. Tačiau žinojau, kad tai, kas buvo – nebegrįš. Liks tik prisiminimai.

Išėjau netaręs „sudiev“, žodžiai užsirakino krūtinėje. Ėjau žibintų apšviestomis gatvėmis, pramintais takais, tačiau be tikslo... pas Motiną grįžti buvau nepasiruošęs, jaučiau, kad nepasiruošusi ir ji. Butas Gedimino prospekte buvo išnykęs... mano atminyje liko tik tuščias žemės plotas... tokie, kuriuos ilgus metus palieka nugriovus degalines. Prieš tai neįsivaizdavęs, kad toje vietoje gali būti kažkas kito... ilgainiui pamiršti, kad tokia iš vis kada nors stovėjo, kad joje eile išsirykiavę automobiliai laukė kuro... kad ten dirbo pagyvenusi moteris su cheminiu ir smarkiai pridažytu veidu, kad ją buvo įsižiūrėjęs vienas milicininkas ir gegužę jai visada atnešdavo puokštę galvą svaiginančio alyvmedžio šakų. Balti kvapūs žiedai puošdavo degalinęs palangę. Kaip keista, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą... ir, kad mes linkę galvoti, jog viskas tęsis amžinai.

Jaunuoli, paaukokit, - išgirdau balsą iš apačios, užsimąstęs tamsoje nepastebėjau elgetos.

Pradėjau kratyti kišenes, nors dažniausiai nešelpdavau vargetoms, bet tuo metu jaučiausi visų apleistas ir geriau supratau visuomenės atstumtuosius. Centų taip ir neradau, tačiau iš kišenės iškrito Petro užrašytas lapelis. Kadangi neturėjau, kur eiti, patraukiau muzikos akademijos link. Vėlavau, žinojau, kad galiu nieko ten neberasti, tačiau ėjau tarsi vedamas neregimos už mane stipresnės jėgos.

Pradėjo lyti. Netrukus sušlapo kojines, permirko ir džinsų klešnės. Stabtelėjau po stogeliu prie parduotuvės, išsitraukiau cigaretes, degtukai buvo sudrėkę, žiebiau vieną po kito mėtydamas juos ant žemės. Geriau būčiau likęs Prancūzijoje, čia nesu reikalingas, - dramatizavau, - nesiseka tėvynėje, šūdina giminės karma… net cigaretės negaliu prisidegt.

Su kuo kalbiesi, Gabrieliau?

Pakėliau galvą, ne kiek mažiau sulijusi priešais stovėjo Olesia.

Olesia, blet... kaip tavęs pasiilgau!

Nepisk proto.

Prapliupau juoku, taip jauku buvo suprasti, kad kai kurie dalykai visgi nesikeičia.

Turi ugnies?

Ne, nerūkau, - išdūrinėjo, - ko stovi čia, kaip paklydęs šuo?

Taip ir jaučiuosi.

Vėl kankiniesi, vėl kažkuo nepatenkintas. Nesuprantu, kodėl negali, kaip visi bendraamžiai, eit į mokyklą, užsiimti užklasine veikla ir savaitgaliais padėt tėvams sode.

Čia tavo gyvenimas, mane jau turbūt išmetė iš mokyklos, mano užklasinė veikla ieškoti savęs, arba meilės, arba tėvo. Kartais visų trijų vienu metu. Ir mano Motina neturi sodo.

Gaila, sodas ją nuramintų, suteiktų gyvenimui prasmės, - taip bekalbėdama ji išsitraukė cigaretę, prisidegė žiebtuvėliu ir išpūtė dūmą.

Stovėjau apakęs.

Buvo gera tave pamatyt, - mechanišku balsu tarstelėjo ir patraukė į priekį.

... pala! – šūktelėjau pavymiui jau atsipeikėjęs.

Kas? – pyktelėjo, kad pačiupau už palto rankovės.

Gal galiu kelioms dienos pas tave prisiglausti?

... – žiūrėjo, kaip į debilą, - gal?

Gal?

Paklausiu tėvų, - tada stojo tyla, - bet su viena sąlyga.

Sąlyga?

Turi grįžti į mokyklą.

... – dabar aš žiūrėjau į ją, kaip į gyvenimo nemačiusą išpuikusią vištą, o tada iškošiau - gerai.

Olesia numetė nuorūką, spjovė ant savo dešinio delno ir ištiesė man. Galėjau prisiekti - prisimokė iš serialo. Kantriai laukė, kol paseksiu jos pavyzdžiu. Lietus smarkėjo. Jos seilės persimaišė su lašais ir jau beveik tekėjo per šoną. Nenoriai ištraukiau rankas iš kišenių, apsižvalgiau ar nieks nežiūri ir apspjovęs delną sukirtau rankom taip pasirašydamas pirmą savo gyvenime sutartį.

Kur eini? – paklausiau.

Koks tavo reikalas?

Gal mudviem pakeliui?

Vargu, - atsiduso, - į muzikalkę.

Ai, tai aš irgi.

Pisi protą.

Nepisu, einam.

Muzikalkėje veiksmas buvo įpusėjęs. Olesia paliko mane prie įėjimo ir nuskuodė laiptais į kabinetą. Pasirodo, tą vakarą jos laukė pasirodymas. Pasiteiravau budinčios, kur aktų salė ir blankiai apšviestais koridorais patraukiau jos link. Už durų palaukiau aplodismentų, tada įsliūkinau nepastebėtas ir atsisėdau pačiame gale. Salėje buvo šilta ir tylu, mokiniai vienas po kito lipo ant scenos, kalbų buvo mažai, iš ore tvyrančios lengvos įtampos sprendžiau, kad buvau pakviestas į atsiskaitymą. Salėje nesimatė nei Prano, nei jo dukros.

Sušilęs ir pradžiuvęs netrukau užsnūsti. Prabudau koncertui pasibaigus, nuo gan stipraus kumštelėjimo. Virš manęs stovėjo Olesia ir vyresnio amžiaus moteris.

Mama, čia Gabrielius, ar jis gali su mumis pagyventi?

Mama ilgai į mane žiūrėjo, kol tvarkiausi nuo drėgmės susišiaušusius plaukus. Jaučiausi, kaip šuniukas iš devynių šuniukų vados, kurios nieks nesitikėjo: paskandins, jei neišdalins. Išsirink mane, išsirink mane, - kalbėjo akys.

Sveikas Gabrieliau, - pagaliau ištarė, - gal norėtum šįvakar užsukti vakarienei?

Ačiū, - apsidžiaugiau.

Olesios tėvas tarnavo Sovietų armijoje ir, tai buvo išgraviruota jo esybėje. Jis mažai šnekėjo, buvo emociškai neprieinamas, viską kontroliavo, daug reikalavo iš Olesios ir dar daugiau iš savo žmonos. Jis nevengė pašiepiančių komentarų ir kritikos. Ir žinoma, jis buvo visąlaik teisus.

Geriau augt be tėvo, - vakarais gulėdamas lovoje vis pagalvodavau, - gal visgi nieko nepraradau? Parėjusi iš mokyklos Olesia turėdavo jam atsiskaityti, vėliau į šią veiklą buvau įtrauktas ir aš. Valgydavome du kartus per dieną, tuo pačiu laiku, visa šeima prie vieno stalo. Olesios Mama buvo namų šeimininkė ir atsidavusi tikėjimui moteris. Ji mėgo gaminti maistą ir juo dalintis. Nė vienas užsukęs nelikdavo nepavaišintas. Pietums ji visiems įdėdavo po kelis sumuštinius. Turėdavome ir dienpinigių arbatai ar kakavai. Kuriuos mudu su Olesia išleisdavome cigaretėms. Pačią pirmą dieną buvau ištardytas, kodėl negyvenu su Motina. Nežinojau, ką atsakyti. Ilgai tylėjau, o po to užsivedžiau ir net supykęs pasakojau apie kraustymąsi, jos nebrandumą, apie melą dėl tėvo, apie jos dusinančią meilę... galų gale neplanuotą nėštumą ir persileidimą. Galiausiai apsižliumbiau. To pasekoje buvo susisiekta su Motina ir gautas jos leidimas. Olesios tėvai sutiko priglausti mane iki žiemos švenčių ir parvežti namo Kūčių vakarą. Nors pradžioje gyvenimas su Olesia ir jos tėvais atrodė, kaip baisiausio košmaro išsipildymas. Ilgainiui pradėjau mėgautis pastovumu ir disciplina, kurios prieš tai neteko pažinti. Užsidegimas žūt būt surasti tėvą blėso, o ir Viktorijos bruožai dilo iš atminties... vis dar norėjau atsiprašyti jos už nejautrumą ir padėkoti už draugystę, tačiau per pokalbius su Olesia pradėjau atskirti dėkingumą nuo romantinės meilės. Nesijaučiau turįs atsakyti tuo pačiu ar jaustis kaltas, jei nejaučiu jai fizinio potraukio. Gyvūliškas noras pistis irgi aprimo. Susitelkiau į pamokas, turėjau pasivyti. Po kelionių atsirado motyvacija toliau gilintis į anglų kalbą, o literatūroje radau išsiganymą. Matematikos namų darbus ruošė Olesia, jos rezultatai visose srityse buvo puikūs.

Olesia, - pravėręs jos kambario duris sušnabždėjau.

Miegojau ant suskleidžiamos lovos svetainėje. Dešimtą valandą turėdavome išjungti šviesas ir padėkoję už dieną nebraškėt iki ryto.

Kas? Jau po dešimt, prisivirsi bėdos, - pyko.

Olesia, norėjau pasakyti, kad esu tau dėkingas.

Eik lauk, - baidėsi jausmų.

Tikrai, - užėjau ir atsisėdau ant jos lovos krašto.

Tėvas tave užmuš, jei ras mano kambaryje.

Žinau, bet gulėjau ir negalėjau užmigti galvodamas, kaip pasisekė, kad sutikau tave. Ne tik tą lietingą vakarą, kai skubėjai į koncertą, bet apskritai. Gyvenimas su jūsų šeima - didelė dovana. Vėl pradėjau tikėti žmonių gerumu... spėjau prisirišti, net prie tavo tėvo, nes supratau, kad jis, kaip ir tu, po savo storžieviškumu, slepia jautrią prigimtį. Olesia, esi geras žmogus.

Ačiū, - nutarė, - o dabar gali išeiti?

Pabučiavau ją į kaktą, apkamšiau, Olesia net šnopavo iš pykčio, bet tvardėsi bijodama prikelti tėvus.

Labanakt, - jau stovėdamas prie durų pasakiau, - saldžių sapnų.

Dienos trumpėjo, saulė pasirodydavo vis rečiau (jei išvis). Mažiau laiko praleisdavome kieme, namuose be pamokų ruošimo mums leisdavo žiūrėti televizorių po vieną valandą per dieną, dažniausiai vakaro žinias. Todėl daugiau rašiau ir skaičiau... reflektavau. Pradėjau drąsiau svajoti. Sugrįžus į mokyklą atsirado ir ateities vizija.

Regis, vėl tapau vaiku. Olesios ir jos tėvai, kad ir kiek keisti, tapo mano šeima. Pagaliau nereikėjo rūpintis Motinos emocijomis ar, ką pavalgyti, turėjau rašomąjį stalą, savo kampą. Kaip svarbu turėti savo kampą! Jaučiausi tarsi pakliuvęs į šiltą jaukų kokoną, iš kurio nebesinorėjo išlįsti. Žinojau, kad galiu išsiversti ir pats. Tačiau pažinęs jausmą būti tiesiog vaiku, nebenorėjau nieko kita. Kol... kol. Pradėjo darytis nuobodu.

Žvelgiant atgal esu įsitikinęs, kad tai buvo troškimas pažinto, prie ko buvau pripratęs... kaip moterys, kurios lieka su jas mušančiais vyrais, nes fizinis skausmas yra savotiška jų komforto zona. Geriau jos nematė, geriau - joms svetima. Man buvo svetimas saugumas ir namų šiluma, man buvo svetima rutina ir nuoširdus kito rūpestis. Nemokėjau tame būti, jaučiausi nevykėliu... nevertu. Žinojau, kad taip elgdamasis darau didelę klaidą, tačiau vidinė jėga buvo stipresnė. Kažkas tamsaus ir nepažinto pasislėpęs šešėlyje dirbo savo nešvarius darbelius. Tądien pabėgau iš pamokų, negrįžau sutartu laiku ir vietoj to šlaisčiausi po miestą. Apleistuose Užupio griuvėsiuose krušosi bomžai, kažkas pasiūlė kartu pauostyt klijų, nešiau kudašių atgal į šviesesnius rajonus, gal net būčiau vakarienei grįžęs namo, jei nelemtas vaikinas iš pirmojo vakarėlio pas Myšą, tas pats, kuris šoko Šok Hip Hop. Taip jis vis dar laikė save vietine žvaigžde, tačiau nepasididžiavo pasisveikinti, išsikalbėjome ir jis pristojo, kad kartu varyčiau į vakarėlį. Ilgai įkalbinėti neteko, buvau išsiilgęs vakarėlių. Taškiausi alumi ir rūkiau cigaretes iki aušros, paryčiais parsibeldžiau pas Olesią. Jau patenkintas, žinodamas, kad būsiu atstumtas ir tai man teikė iškrypėlišką svaigulį. Pradžioje bandžiau lipti lietvamzdžiu, bet tas neatlaikė svorio ir išsitėškiau ant žemės. Pagulėjęs minutę ar dvi atsistojau ir nupėdinau iki laiptinės, užlipau laiptais ir jau traukiausi raktus, kai pakėlęs galvą išvydau Olesios tėvą. Garsiai nurijau seiles. Virpėjau įsivaizduodamas šios istorijos pabaigą, tačiau akistatai su pasekmėmis nebuvau pasirengęs.

Mano nuostabai, Olesios tėvas netarė nė žodžio, tik ištiesė ranką ir pažiūrėjo į raktus leisdamas suprasti, kad jie konfiskuojami. Buvo šeštadienio rytas, šeštadienio rytais mes valgydavome vėlyvus pusryčius ir po jų žaisdavome stalo žaidimus, kartais su Olesios tėvu praleisdavome popietę stumdydami figūrėles po šachmatų lentą, kol merginos vartydavo žurnalus ir garsiai skaitydavo Palmiros horoskopą ateinančiai savaitei.

Atsiprašau, - pasakiau pašnibždom nuleidęs akis, visas mačizmas pasiliko prie neišgerto alaus, į kurį užgesinau ir paskutinę cigaretę.

Užsidariau vonioje, nusiprausiau, buvau dar įkaušęs. Žiūrėjau į save veidrodyje, nuo įdubusių skruostų žemyn veidu per barzdą varvėjo šaltas vanduo.

Koks aš kvailas, koks aš visgi kvailas... – plakiau save, nes, kaip buvo tikėtąsi, nenuplakė kiti.

Galiu kirsti lažybų, kad susėdus prie pusryčių stalo, Olesiai ir motinai žiūrint į lėkštes, tėvas paprašys manęs išeiti. Pasakys, kad stengėsi, kiek galėjo, tikrai norėjo padėti, gal pridės, kad mato manyje potencialą, bet esu nedėkingas kiaušinis ir, kad man geriau būt ten, kur priklausau, t.y. Pašilaičiuose su savo nebrandžia Motina ir jos prastais pasirinkimais.

Nežinau, kiek laiko praleidau vonios kambaryje paniręs į egzistencinius apmąstymus, tačiau išėjęs radau visus prie pusryčių stalo. Tuščia kėdė laukė manęs.

Labas rytas, Gabrieliau, sėskis, valgyk, kol neatšalo, - pakvietė mama.

Valgiau nenoriai, įtampa rakino skrandį. Visi atsigėrė arbatos su meduoliais, o aš tebesėdėjau nebegalėdamas praryti nė kąsnio.

Kažkas ne taip? – pasidomėjo mama nurinkdama lėkštes nuo stalo.

Nesu alkanas.

Negaluoji?

Nesuprantu, jie apsimetinėja? Kodėl nieks nerėkia, nekrauna mano daiktų į kuprinę, nestumia pro duris? Būtų daug paprasčiau.

Galbūt... – nutęsiau.

Kiaulių neauginame, suvalgyk, kas padėta, - neatitraukdamas akių nuo rytinio laikraščio pasakė.

Opa! Va, čia jau kita kalba, - pagalvojau, - verda, verda pragaras, jaučiu. Ilgai neišlaikys.

Geriau pats pradėsiu krautis kuprinę, - išsprūdo.

Kodėl? Kas nutiko? – pasimetė mama, galbūt ji tikrai nieko nenutuokė.

Paklausk Gabrieliaus, - metė, kaip karštą bulvę.

Vakar pabėgau iš pamokų ir visą naktį praleidau vakarėlyje gerdamas alų.

Aaaaa, - nusijuokė mama, - jaunystė, ne tiek esame prikrėtę. Ar pasilinksminai?

... – sėdėjau apšalęs, - tai, galiu pasilikti?

Gabrieliau, nekvailiok. Negalime atimti iš tavęs gražiausių metų. Tik prižadėk, kad kitąsyk nebėgsi iš pamokų ir praneši, kur eini.

Ma, o aš galiu? – paklausė Olesia.

Ne, tau negalima, tu mergaitė.

Pyst šlapiu skuduru per veidą, tiek to liberalumo. Olesia nužudė mane žvilgsniu tarsi būčiau kaltas, kad jos neišleidžia į tūsus. Gužtelėjau pečiais, atseit: nu, ką padarysi, teks palaukt.

Šiknius, - nutarė ir užsidarė kambaryje.

Gal galiu arbatos? – staiga praalkau.

Daugiau į vakarėlius neėjau. Kartą išprašiau, kad leistų kartu su Olesia nueiti į koncertą, kur studentai grojo Nirvanos koverius. Pakratėm galvas, atsigėrėm alaus, Olesia garsiai juokėsi ir suko plaukus, kol nejautriai paklausiau:

Ko tokia patenkinta?

Ne, nieko, - persimainė.

Olesia buvo gera draugė. Kas sugebėdavo perlipti per gynybinę sieną nustebdavo kitoje pusėję radęs rojaus sodus. Namuose ji buvo kiek nutolusi, paskendusi savo mintyse, kartais praeidavo valandos ir ji neištardavo nė žodžio. Skaitydavo, spalvindavo, piešdavo, kartais užsidariusi kambaryje klausydavosi muzikos, kartą įėjau nepasibeldęs ir užklupau lakuojančią kojų nagus antrinančią radijo transliuojamai Chris De Burgh Missing You, skruostais riedėjo ašaros. Pamačiusi nepuolė valytis sruostų ar vyt lauk, tik paprašė išeiti. Kaip jautru... – pagalvojau užverdamas duris.

Blaivus Olesios šeimos mąstymas buvo didžiausias atradimas, buvau pratęs prie destrukcijos: pakelto balso, sutirštintų spalvų, pasyvios agresijos, puolimo ginantis ir pan. Bandžiau perprasti jų filosofiją, įsisavinti civilizuotą bendravimo praktiką. Skyriau laiko sau, stengiausi suprasti kas tikrai mano, o kas primesta ir taip įsisenyja, kad net sunku atskirti. Pavyzdžiui? Gerai, pavyzdžiui perdėtas rūpestis: ar pavalgei, ar nešalta, būk atsargus, ar visiems viskas gerai, ar visi patenkinti? Zulinau šį autopilotą metų metus, kol supratau, kad tai meilė. Per perdėtą neįgaliu verčiantį rūpestį Motina sakė: myliu tave, esi man brangus. Devynis kartus iš dešimties man būdavo pochuj ar visiems viskas gerai, todėl tuos devynis kartus iš dešimties jausdavau kaltę ir gėdą. Vykdydamas kažkieno kito įrašytą programą jaučiausi neatviras, gal net veidmainis? Galų gale, abejodamas savimi, pradėjau dvejoti ir kitų žmonių nuoširdumu. Dvejojau Viktorija ir jos pažeidžiamumu, kuris atrodė, kaip manipuliacija. Tik vėliau supratau, kad ji buvo atviriausias sutiktas žmogus.

Gabrieliau, - nutraukė mintis Olesia.

Olesia, - pamėgdžiojau oficialų jos toną.

Kada kraustysiesi atgal į Pašilaičius?

Kodėl? – sutrikau, - Kodėl klausi? Žinai, kad tėvas pažadėjo parvežti mane per Kūčias.

Mano tėvas, ne tavo, - pradėjo spangt iš niekur.

Tau PMS?

PMS yra Dievo dovana vyrų protui, kai visas moterų nesąmones gali suklasifikuoti po vienu pavadinimu. Viena didelė papkė.

Tau pačiam PMS.

Man negali būt PMS.

Tuščiagalvis, - pareiškė ir užsidarė kambaryje.

Neįsižeidžiau, iš tiesų net nespėjau suprasti, kas įvyko, todėl nuėjau į Olesios kambarį. Radau besislepiančią po antklode. Atsisėdau ant lovos.

Olesia?

Ko nori?

Tu pavydi?

Ko?

Tėvų dėmesio?

Ne.

Ką nors ne taip pasakiau? Gal pasielgiau? Čia dėl to, kad suvalgiau paskutines Kregždutes? Gan šlykštaus skonio, tai realiai padariau tau paslaugą.

Tuos saldainius atnešė baba, jų nieks nemėgsta. Bet nenorėjo išmesti. Baba mirusi jau tris metus.

Taip sakai norėdama mane įskaudinti, - nusiminiau supratęs, kad veikiausiai būsiu surijęs sukirmijusius šokoladukus.

Aštavemyliu, - pasakė ir įsistebeilijo laukdama mano reakcijos.

... – minutėlę tylėjau nesumesdamas, kaip elgtis, o tada apsikabinau, kaip sesę ir tapšnodamas per nugarą pasakiau, - aš irgi tave myliu.

Žinau, ką galvojate: atrodo, daugiau nėra bernų? Prisiekiu, galvojau tą patį. Nejaugi ji pamiršo mudviejų nerangų pirmąjį kartą? Nejau jai nebaisu tai pakartoti? Žinoma, turėjau kelis metus praktikos Lietuvoje ir užsienyje. Gebu patenkinti moterį ne tik sueities metu, tačiau ir pirštais, bei liežuviu. Taip skambėtų mano gyvenimo aprašymas.

Išsisukdamas nuo temos plėtojimo pasiūliau Olesiai arbatos ir nėriau iš kambario, kaip iš mirties kilpos. Nebenorėjau dar vienos dramos, jų turėjau visą kolekciją. Negalėjau sušikti dar vienos draugystės. Plius, atnaujinti romaną su Olesia gyvenant po vienu stogu būtų mažų mažiausia keista. Ne. Ne. Jokiu būdu, Olesia. Ne. Taškas.

Be abejo, kad likusios savaitės iki Kūčių buvo nepakeliamai sunkios ir seksualinė trauka darėsi nebevaldoma. Pasitaikius progai Olesia šmirinėdavo vilkėdama tik apatines kelnaites ir prie kūno prigludusią plonyčio balto trikotažo palaidnę per kurią persišvietė speneliai. Galėjau praktiškai užuosti jos saldų tarpukojo kvapą, bet apsimesdavau, kad nieko nepastebiu. Naktimis sapnuodavau jos užpakaliuką ir, kaip įsisiurbęs į jį dantim pasijuntu tarsi sugrįžęs namo po ilgos varginančios kelionės. Gal viskas taip ir turėjo būti, gal tada, kai buvome visai žali ir žaidėme meilę, buvo netinkamas laikas? Galbūt turėjau užaugti mudviejų su Olesia brandžiam santykiui? Ne, ne... nesąmonė. Ji man kaip sesė. Ką, pamiršo apie mudviejų pokalbį, kur pati postringavo, kad reik skirti prisirišimą nuo romantinės meilės? Arba! Arba klaidino norėdama atsikratyti konkurencijos? Gyvatė. Nesvarbu. Gal taip net įdomiau, pradėjau ir vėl nuobodžiauti šioje šeimos idilėje.

Vienas žingsnis į priekį, du šuoliai atgal. Taip jau yra su tuo augimo procesu. Regis, jau nušvitai, viską supratai ir išmokai, o tada kompleksas tarsi vėjo gūsis nubloškia į nykiausią savo paties versiją.

Gabrieliau, tau, - tiesdamas ragelį informavo Olesios tėvas.

Kas?

..., - nuteisė žvilgsniu nebyliai tarsi sakydamas: kas aš, sekretorė?

Klausau, - nedrąsiai atsiliepiau, galvojau, kad iš mokyklos.

Gabrieliau, turiu blogų naujienų.

Mama, - mane nupylė šaltas prakaitas, - viskas gerai?

Man viskas gerai, tačiau norėčiau, kad aplankytum Nijolę.

Gal tai nėra geriausia mintis... – į atmintį vaizdžiai sugrįžo paskutinis mudviejų susitikimas.

Kodėl? – sutriko.

Artėja atsiskaitymai prieš žiemos atostogas, daug mokausi.

Melagis, - praiedama išdavė Olesia.

Man būtų ramu, jei su ja pasikalbėtum. Matai... dingo Algirdas.

Dingo? Turbūt geria, - numojau ranka, - ar ieškojote pamėgtuose baruose?

Nijolė apėjo visus barus ir restoranus, skambino į ligonines, ir žinoma, policiją.

Hm, - pradėjau nerimauti.

Ar nueisi?

Gerai, - pasakiau nenorom.

Nuėjau pas Nijolę tą patį vakarą. Buvo itin nepatogu. Delnai prakaitavo, širdis permušinėjo, jau buvau beapsisukantis, kai išgirdau nepakeliamą kančią, tai buvo Nijolės rauda, pradžioje išgirdau staugimą, kurio nesumaišysi su niekuo kitu, tai buvo netektis. Tarsi širdį pervertų peiliais. Puoliau prie durų, truktelėjau rankeną, vieną du kartus, tuo pačiu trankydamas į duris.

Nijole, Nijole... atidaryk! Čia aš, Gabrielius.

Atidarė tik po kelių minučių, jos veidas buvo pajuodęs nuo blakstienų tušo, akys kone pasruvusios krauju.

Kas nutiko, Nijole, kas?

... – ji puolė man į glėbį ir kukčiodama pranešė, - Al-l-gir-das, - Algirdas pasikorė.

Mintyse nevalingai tarsi filmukas pradėjo suktis visos akimirkos praleistos kartu, nuo pirmos pažinties ir tų vakarų, kai girtas suminkštėdavo ir pasakodavo man apie savo vaikystę ir, kaip Sibire traukė tėvą iš eketės, apie armiją ir kaip ne kartą buvo užkluptas snaudžiantis per pamainą. Saldat spit, služba idiot, - kartodavosi. Kaip važinėdavome po naktinį Vilnių ir jis užsimąstęs tyloje traukdavo cigaretę, tada pagarsindavo radiją ir mudu tylėdavome apie skirtingus dalykus, bet kartu apie tą patį. Algis, užpildė tėvo paliktą tuštumą. Gal ir nebuvo idealus pavyzdys, tačiau jis stengėsi. Jaučiau, kad esu jam įdomus ir, kad manimi pasitiki, bei rūpinasi, kad užaugčiau kietu biču.

Pažadu tavęs nenuvilti, Algi, - jau stovėdamas prie kapo duobės sušnabždėjau.

Savižudybių tuo metu netrūko: nebuvo darbų, žmonės turėjo paskolas, vienas po kito bankrotavo bankai, nebeliko kolūkių, nemažai žmonių prasigėrė. Algirdas mėgo priglausti taurelę prie lūpų, dažnai ir visą butelį ar du, esu paliūdyjęs, kaip per vieną vakarą išgėrė keturis ir jau galvojome, kad užsilenks, bet rytą prabudęs jis surūkė cigaretę, išgėrė stiprios kavos su nuosėdom ir sėdęs už vairo išvažiavo „tvarkyt reikalų“. Nieks nežinojo, ką jis iš tiesų galvoja ar jaučia, dažniausiai juokaudavo, buvo atlapaširdis... tikėjo Dievu.

Netektis atvėrė seną žaizdą, kuri regis tik pradėjusi gyti vėl supūliavo. Tačiau šįsyk nebenorėjau gerti, užsimiršti vakarėliuose, dulkintis ir be perstojo rūkyti valkataudamos Vilniaus gatvėmės, kurios pažinojo ne vieną tokį, kaip aš. Jei tik Vilnius galėtų kalbėti... bromai ir vidiniai kiemai, grafičiais išmargintos laiptinės ir nutrūpėjęs sienų tinkas net nebūtų įžanga į visas šio miesto gyventojų istorijas.

Tai buvo pirmoji mirtis mano gyvenime. Nebuvau pasiruošęs, nesumečiau, kaip su tuo elgtis. Tuo metu nieks nekalbėjo apie penkias gedėjimo stadijas, buvome drąsinami judėti į priekį. Sekėsi sunkiai. Visiems.

Po laidotuvių Motina trumpam apsigyveno pas Nijolę, nenorėjo, kad liktų viena.

Vieną vakarą užsukau į svečius. Buvo keista vėl susitikti po tuo pačiu stogu. Vis dar jaučiausi nepatogiai dėl mudviejų bučinio, tačiau mačiau, kad Nijolė, jei nepamiršo, tai tikrai mažiausiai dėl to pergyveno. Sėdėjo virtuvėje, pamėgtoje vietoje prie lango ir rūkė Marlboro. Motina virė sultinį su frikadelėmis. Dievinau šią sriubą, todėl, kai pasiūlė likti – neatsisakiau. Ji paskambino Olesios tėvams ir pranešė, kad šiąnakt negrįšiu. Atvirai pasakius manau, kad jiems jau buvau gerokai įkyrėjęs. Kertu lažybų tėvas miegamajame turėjo kalendorių kuriame braukė dienas iki Kūčių, kad galėtų mane išvežti namo. O, ir pats jau norėjau iš ten ištrūkti. Džiaugiausi pažinęs šviesesnę ir kiek ramesnę pusę, tačiau velniai jau šildėsi kanopėles norėdami padūkt. Olesios elgesys irgi kėlė galvos skausmą ir taršė vidų. Artimo mirtis veikė keistai. Tikėjausi, kad aistra užges, tačiau kūne pabudo užsidegimas gy-ven-ti.

Gal pasiklausom muzikos? – norėdamas išsklaidyti slogią nuotaiką pasiūliau.

Gal nėra tinkamas metas? - pasvarstė Motina.

Galim kažką liūdno, gal Whitney Houston... iš to filmo, kur Kevin‘as Costner‘is išnešą ją ant rankų.

Asmens sargybinis, - pasakė Nijolė ir prapliupo raudot.

Motina mane nužudė žvilgsniu, bet aš nuėjau prie grotuvo, pagalvojau: vis vien verkia, blogiau nebus ir užleidau I will always love you. Per priedainį verkėme visi trys. Kažkaip įsivaizdavau Algirdą dainuojantį mums iš dangaus, nežinau ar tą patį įsivaizdavo ir Nijolė. So goodbye, please don‘t cry... and I will always love you... – dainavau iš visos širdies. Galvojau apie Algirdo sprendimo motyvus, kodėl jis pasirinko išeiti? Kodėl būtent taip? Galvojau apie savižudybių būdus, vienu metu buvau užsikabliavęs skaityti apie kūrėjų savižudybes... kodėl būtent kilpa? Svarsčiau ar pats norėčiau, kad sustingusį mano kūną surastų artimas žmogus? Kaip reaguotų: užsidengtų akis ar, kaip tik stovėtų sukrėstas, negalėdamas pajudėti? Pamatytas, pagaliau... aš čia buvau. Neįsivardinome, kas mus taip graudino, tačiau vėliau supratau, kad manyje verkė vaikas: paliktas, užmirštas, neįvertintas... nepamatytas. Jei tik Algirdas būtų žinojęs, kaip mes jį mylėjome. Paradoksalu, tačiau kiekviename jis gebėjo atrasti kažką savito taip sugrąžindamas pasitikėjimą savo jėgomis.

Ryte pramiegojau pamokas. Tada nusprendžiau iš vis į jas neiti.

Galbūt tik nuvarysiu iki Olesios tėvų susirinkt daiktų ir grįšiu čia, o vėliau su tavim ir į Pašilaičius, - dėsčiau Motinai gerdamas kavą.

Gal tai nėra geriausiais sprendimas?

Kodėl? – stabtelėjau ir net pats nepajutau, kaip įsiplieskiau, - Kodėl pastoviai mane atstumi? Ko-dėl?! Numetei mane pas babūnę, tada savo draugėms, negalėjai sulaukti, kol atsikraustysim į Vilnių, kad užmestum mane ant tėvo pečių, bet šis planas neišdegė, tai paleidai mane valkatauti!

Maniau, kad pats to nori?

Noriu? Noriu. Tu kada nors bent jau paklausei, ko noriu? Man buvo zajebys ir Kaune. Tada pas Nijolę. Bet ne, nenurimai tol, kol manęs neatsikratei. Tu bent jau pagalvoji, kaip į mane žiūri mokykloje, kad gyvenu pas svetimus žmones, kaip našlaitis? Kiek kartų grįžau pas tave ir nė karto. Nė vieno supisto karto neprašei manęs pasilikti. Iš Danutės sužinojau, kad laukeisi. Iš Danutės, paskalų karalienės. Būtum pamačiusi jos veidą, kai mikčiodamas apsimečiau, jog žinau apie nėštumą. Tu taip ir nesugebėjai prisipažinti jos tėvui. Nors ką aš čia... taip ir nesugebėjai jam pasakyti, kad užstatė mane.

Tai aišku, kad gavau antausį, skėlė iš visų jėgų, nes susvirduliavau.

Kodėl nerimsti? Taigi pasakei jam pats... – užsimiegojusi su tuščiu puodeliu rankose iš kurio gėrė vyną į virtuvę atšlepsėjo Nijolė, - Susitaikyk. Yra, kaip yra.

Yra, kaip yra... – nuaidėjo mintyse dar ir dar kartą.

Supratau, - nutariau ir jau buvau beeinąs durų link, kai Motina pačiupo už alkūnės.

Niekur neisi, - tarė, - nepastebėjai, kad pats visąlaik bėgi? Kaltini mane, tačiau savo indėlio nepastebi? Aplinkui visi tau priešai, tačiau didžiausias tavo priešas čia.

Pabaksnojo kelis kartus pirštu per kaktą, tada patylėjo ir pridūrė:

Dabar gali eiti.

Buvau pamiršęs, kad Motinos nepastumdysi. Tuo metu tūžau ant jos, kad suvystė mane keliais sakiniais. Tūžau, nes žinojau, kad yra teisi.

Grįžęs padulkinau Olesią. Seksas padėjo nuleisti garą, tačiau nieko neišsprendė. Olesia ir toliau šantažavo mane savo perregimais drabužėliais. Ją kaitino tai, kad buvau emociškai neprieinamas. Seniau bent su ja galėdavau pasikalbėti, išgirsti naują perspektyvą.

Olesia, turi man padėti, - paprašiau nebeiškentęs.

Gerai, bet žinok, kad manęs nebedomini.

Ką padarysi, - pasimečiau, tačiau nustūmiau mudviejų santykio klausimą į šoną ir tęsiau, - Nebesuprantu, kas vyksta. Grįžau tikėdamasis, kad viskas bus geriau, bet nuo tos dienos, kai Algirdas išlaipino prie Nijolės buto viskas tik į apačią ir tokiu pagreičiu, kad aš nebesugebu sukontroliuot…

Tai patikrinimas.

…

Ar išmokai pamokas, - paaiškino, - manau, kad tau reikia susitikti su tėvu.

Nusišneki.

Paprašei pagalbos, tai mano pagalba: tau reikia susitikti su tėvu, - pakartojo lėčiau tarsi būčiau glušas.

Tai buvo klaida, pamiršk, kad apie tai užsiminiau, - o supykęs ant saves, kad nieko nesuprantu, išsiliejau ant Olesios, - Buvau idiotas tikėdamasis patarimo iš savivertės neturinčio skuduro.

Gal būtų nepakenkę pakartoti kursą. Praradęs paskutinio artimo žmogaus pagarbą supratau, kad žemiau kristi nebėra kur. Buvau pasiruošęs susitikimui su savo šešėliu.

Kelios dienos po pokalbio su Olesia nusprendžiau, kad visgi laikas pasikalbėti su tėvu.

Lauke snigo. Neringos vestibiulis buvo tuščias, artėjant šventėms viešbutyje buvo tik keletas svečių. Dvejojau, ar jis vis dar čia dirba, tačiau nenutuokiau, kur daugiau ieškoti. Po valandėlės prie manęs priėjo durininkas, kurį prieš įeidamas mačiau rūkantį lauke. Pagyvenęs, smulkaus sudėjimo vyrukas su kiek per didele uniforma.

Jaunuoli, ar galiu padėti? – atsikrenkštęs paklausė.

Ieškau Remigijaus.

Remigijaus?

Jis dirba bare.

A, jei taip, tai jo pamaina dar neprasidėjo. Prisėsk, - rodydamas į fotelius pasiūlė.

Foteliai buvo minkšti ir patogūs, pravertęs kelis ant staliuko gulėjusio žurnalo puslapius užsnūdau. Prabudau išgirdęs, kaip administratorius kalbasi su pagyvenusiu vyriškiu, šalia jo stovėjo aukšta liekna moteris. Jaunesnė už jį keliais metais. Šviesūs banguoti plaukai, ji vilkėjo juodą paltą ir aukštakulnius aulinukus. Galėjau prisiekti, kad užuodžiau prabangius kvepalus nusitęsusius per visą aukštą nuo pat lifto. Užsimerkiau iš malonumo. Paskutinį kartą moters kvapas taip apsuko galvą, kai panėriau į Nijolės plaukus mums susipažinus.

Jaunuoli, Remigijus laukia bare, - informavo durininkas.

Akimirksniu išsisklaidė visa magija, išmušė prakaitas, sudrėko delnai. Giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir ryžtingai pakilau.

Ačiū, - padėkojau durininkui, kuris linktelėjo ir minutėlę palūkuriavęs (nežinia ar arbatpinigių, ar, kad įsitikintų, jog žinau kelią) pasišalino.

Baras buvo tuščias. Remigijus sėdėjo prie vieno iš staliukų ir gėrė kavą. Apsimetė, kad manęs nemato, o priėjus tik mestelėjo žvilgsnį į kėdę priešais tarsi sakydamas: sėsk.

Atėjau atsiprašyti, - pasakiau nenuoširdžiai, nes iš tiesų norėjau įsitikinti, ar ką nors praradau neturėdamas jo savo gyvenime.

Už ką? – šaltai paklausė.

Kad sudaviau.

Baika. Ne su tokiais esu susitvarkęs, - puikavosi, - nesigyniau, nes jau kartą esu nudegęs, kai pamokiau grupę snarglių. Jei būčiau norėjęs, būčiau iškaršęs kailį ir tau.

Nesiklausiau, ką šneka, tik žiūrėjau į judančias lūpas ir galvojau, kodėl jaučiu tiek pagiežos.

Aha, - tarstelėjau, - kodėl sugrįžai į Motinos gyvenimą?

..., - nesitikėjo tokio klausimo, regs, minutėlę svarstė ar verta knaisiotis po prisiminimus, - tai štai, kokia tikroji šio malonaus vizito priežastis.

Vėl sekė ilga pauzė, jis gurkštelėjo kavos, pasisuko į langą ir ilgai žiūrėjęs į prospektu važiuojančius automobilius pagaliau prabilo į stiklą.

Vedžiau per jaunas, kad išvengčiau valstybės mokesčių. Pradžioje žmonos nemylėjau, bet ilgainiui atsirado prisirišimas. Uošviai priėmė į savo šeimą, pasirūpino, kad mudviem nieko netrūktų. Jaučiau jiems dėkingumą ir noriai padėdavau, kai reikėdavo. Taip atsiradau Kaune, kur pasisiūliau paremontuoti uošvienės butą. Ten sutikau ir Meilę. Meilė, - stabtelėjo ir atsisuko į mane, - pasakysiu, kaip vyras vyrui, buvo tingus laimikis. Nereikia būt baigus aukštųjų mokslų, kad pamatytum pažeidžiamą moterį. Nusivedžiau vakarienės, elgiausi, kaip personažas iš jos perskaitytų romanų. Nereikėjo net prašyt, pati pakėlė sijoną.

Vos susivaldžiau nevožęs. Tačiau neišsidaviau. Sėdėjau nejudėdamas, tokiu pat šaltu veidu tarsi veidrodžio atspindys. Jis nusijuokė, matyt buvo smagu prisiminti nerūpestingos jaunystės nuotykį. Nusijuokiau ir aš. Dirbtinai, kone pamėgdžiodamas.

Daugiau jos nebemačiau. Prabėgo metai, santuoka darėsi prėska, kaip kasryt žmonos verdami avižinai dribsniai. Kalėjime geriau maitina. Primesk, vanduo ir avižos, kas aš, mulas?

Atsakyt nuoširdžiai? – išsprūdo, tačiau komentaras praslydo nepastebėtas ir jis toliau kalbėjo nekreipdamas į mane didelio dėmesio, tarsi būčiau terapeutas, ar užeigos padavėjas ištuštėjusioje pakelės užeigoje.

Prisiminiau mudviejų su Meile kartu praleistą laiką ir save, dar sąlyginai jauną, tikintį geresniu rytojumi. Žinai, kad tavo tėvas kadaise buvo daug žadantis atletas? Taip taip. Gavai neblogų genų!

Kaip seniau norėjau jį pažinti, taip dabar būčiau sutikęs, kad išoperuotų visus mus siejančius dalykus, įskaitant ir šį susitikimą.

Turbūt norėjau, kad ji sugrąžintų tą jausmą, - patylėjęs prisipažino ir tada nuleido akis.

Kodėl ją užgavai?

Nežinau, supykdė ir tiek, pastūmiau, ji puolė draskytis, kaip pasiutus, turėjau apraminti. Nesididžiuoju, bet neleisiu jokiai bobai manęs menkinti, - persimainė per sekundę, - Baigei?

Ką?

Sušiktą apklausą, ar baigei?

Jei būtum sužinojęs, kad Motina laukiasi/...

.../ne, jei klausi, ar būčiau palikęs žmoną, atsakymas trumpas: ne. Kai, kurios moterys yra geros žmonos, o kai kurios – puikus seksas. Pagyvensi pamatysi. O, dabar keliauk. Tikiu, kad esi neblogas vaikinas, bet padaryk paslaugą ir daugiau čia nebesirodyk. Būk ramus, tarp mudviejų su Meile – viskas baigta.

Tada Remigijus pakilo nuo stalo, rankove pavalė nuo kavos puodelio likusį vandens ratilą. Užėjo už baro ir pagarsinęs muziką pradėjo skudurėliu blizginti taures.

Tarpduryje prasilenkiau su vestibiulyje sutiktais vyru ir moterimi kvepiančia Tolimaisiais Rytais. Tądien pasižadėjau du dalykus, kad darysiu viską, kad nebūčiau toks, kaip mano tėvas, bet prieš tai, susirasiu jo žmoną ir sugriausiu mažyti nieko vertą judviejų gyvenimą.

Nusprendžiau neatidėlioti, kad neprarasčiau momento. Net nesivarginau išeiti iš viešbučio, administracijoje išsiaiškinau Remigijaus pavardę ir paprašiau telefonų knygos bei telefono. Buvau transe ir veikiausiai skambėjau užtikrintai, nes gauvau viską, ko norėjau be jokių klausimų. Gal ir bendradarbiams jis buvo gerokai įgrisęs?

Pasisekė, kad žmonių tokia pat pavarde buvo mažiau nei pusė puslapio. Paskambinau vienu, kitu, trečiu numeriu, tačiau nė vienas atsiliepęs nebuvo ištekėjęs už Remigijaus. Administratorius, pradžioje ruošęsis konfiskuoti mano darbo įrankius vėliau pamiršo, kad egzistuoju užsikalbėjęs su vestibiulio grindis šveitusia valytoja. Iš jo pasikeitusio tono supratau, kad yra į ją įsižiūrėjęs ir, kad galiu tęsti niekieno netrukdomas.

Klausau, - atsiliepė moteris.

Sveiki, ar Remigijus namie?

Ne, o su kuo kalbu?

O, kur jis? – nenorėjau prisistatyti neįsitikinęs, kad kalbu su reikiamu žmogumi.

Kas klausia? – nenusileido.

Kolega iš „Neringos“.

Ar kas nors nutiko? Ar Remigijui viskas gerai? – nerimavo.

Viskas gerai, ponia, nesijaudinkit. Norėjau susikeist pamainas. Paskambinsiu į viešbutį. Ačiū, geros dienos.

Nusirašiau adresą ir telefoną ant viešbučio blanknoto ir padėkojęs išskubėjau atgal pas Olesią. Įtampa tarp mūsų buvo pasiekusi aukščiausią termometro padalą: rasojo ne tik kiaušai, prakaitas sriuvo ir subinės raveliu. Nežinojau ar iškęsiu iki Kūčių.

Puikybė temdė protą, nemokėjau atsiprašyti, bet kartu ir degiau noru pasidalinti savo niekšišku planu. Pasibeldžiau į Olesios kambario duris.

Ko nori? – paklausė.

Gal turi voką?

Turiu, - ištraukė iš stalčiaus ir nežiūrėdama ištiesė.

Olesia, - paėmęs voką spirgėjau.

Kas? – atsisuko, - Nori atsiprašyti?

Atsiprašau. Tu buvai teisi, nuėjau pas tėvą, jis tikras šūdžius. Noriu sugriauti jo gyvenimą, - išpyliau taip greitai, kad nebuvau tikras ar ji viską suprato.

Prieš šventes?

Taip, o kada? Tai puikus metas. Skaičiau padaugėja skyrybų ir savižudybių.

Tai nori, kad jis išsiskirtų ar nusižudytų?

Geriausia ir viena ir kita, paeiliui, - nusijuokiau.

Tu išprotėjai. Palik jį ramybėje. Pats viską užvirei, ko tikiesi? Kad staiga jis virs tėvu, kurio neturėjai ir užpildys visas spragas? Grąžink voką ir nedaryk to, dėl ko vėliau gailėsies.

Nusviro rankos, atsisėdau ant lovos. Veikęs ant adrenalino per sekundę pasijutau išsunktas ir netekęs jėgų. Olesia atsisėdo šalia ir apglėbė pečius.

Suprantu, kad jautiesi nusivylęs.

Mano vaizduotėje jis buvo superherojus. Jei būdavo sunku, gelbėdavo vien tik mintis, kad jis kažkur ten, pasirengęs atskristi ir išgelbėti mane. Tačiau visad stengiausi susitvarkyti pats, norėjau, kad manimi didžiuotųsi... – pradėjau graudintis, o tada pravirkau, kaip vaikas.

Žinau... – ramino, manau, kad tikrai žinojo, jos tėvas, kad ir gyvenantis už sienos, buvo ne ką mažiau realus, nei maniškis, labiau tėvo idėja, visada reikalaujantis, tačiau niekad nerodantis pavyzdžio, - visi norime, kad mumis didžiuotųsi.

Taip prasėdėjome gerą pusvalandį, apsikabinę, gedėdami savo superherojų. Tada dar kartą atsiprašiau Olesios už gaidišką elgesį ir pabučiavęs į kaktą palinkėjau labos nakties.

Kitą rytą prabudau nauju žmogumi. Krūtinėje buvo erdvu, nebeliko tamsos, tik dėkingumas ir meilė. Norėjau duoti.

Po pamokų, kurios paskutinę dieną baigėsi anksčiau nuskubėjau į parduotuvę, išrinkau kelias smukmenas, užrašiau ir išsiunčiau atvirutes prancūzėms. Danutė, reik atsiprašyti Danutės... – galvojau klaidžiodamas tarp lentynų, ieškodamas šokolado ar nebrangios dėžutęs saldainių, kol akys užkliuvo už Haribo guminukų. Paskutinis vienišas pakelis, atrodė, kad tie spalvoti želatino ir cukraus meškučiai tiesė į mane letenėles. Nupirkau, nes priminė Viktoriją. Pinigų liko tik šokoladukui, kurį suvalgiau dar nepasiekęs gimnazijos. Jau buvau apsisukantis, kai išgirdau balsą, kurio nesumaišyčiau su niekuo kitu, už nugaros iki kauliukų įklimpusi sniege stovėjo Danutė. Išsišiepė pamačiusi parodydama raudonu lūpdažiu išmozotus dantis.

Kaip jūsų pasiilgau, - nuoširdžiai prisipažinau ir puoliau ją apkabinti.

Oi oi, atsargiai suvelsi plaukus, - rausdama pasitaisė laku supurkštą kuodą.

Nejau į pasimatymą? – sumurkiau.

Nejau, - krizeno, kaip mokinukė.

Norėjau atsiprašyti, bet pasijutau nepatogiai, kad atėjau tučiomis.

Vanduo po tiltu, kaip sako anglai.

Ačiū, - padėkojau ir jau ruošiausi linkėti gražių švenčių, bet smalsumas nugalėjo, - anglai?

Tu, kaip aiškiaregys, Gabrieliuk! - Vėl išraudo, pradėjau galvoti ar, tai nebus menopauzės karščio bangos. – Taip, Danutė susirado sau anglą, visas mokytojų kambarys aptarinėja, negali patikėti, o man kas?

Ir tikrai, o kas jai?

Džiaugiuosi, atrodote laiminga, - pasakiau.

Gražių švenčių, Gabrieliau.

Atsisveikinęs patraukiau kapinių link. Batai netruko peršlapti nuo sniego ir šlapios kojinės stingo į ledą. Suradęs Algirdo kapą uždegiau žvakutę. Tylu tylu tik girgždančios pušys.

Atleisk, šįsyk trumpai, nes šąla kojos, - dėdamas žvakę tarp nuvytusių vainikų tarstelėjau, - tikiuosi radai kelią į dangų? Buvai teisus „tuščia blet vieta“, bet dabar jau galiu pasinaudoti patarimu ir judėti į priekį. Gaila, kad išėjai neatsisveikinęs. Pradžioje gerokai pykau, bet... bet... – braukiau, dar nespėjusia sustingti pėda po sniegą galvodamas, ką pasakyti, - bet jau nebepykstu. Su artėjančiom, Algeli.

Tada persižegnojau ir jau buvau beapsiskukantis, kol visai nesutemo, bet atsisukau ir pridūriau:

Klausyk, gal gali pašefuot mane iš viršaus, tik, kol pats tapsiu sau superherojumi? – patylėjau minutėlę tarsi klausydamasis jo atsakymo ir užbaigiau, - ačiū, žinojau, kad nepavesi.

Nuo Saltoniškių iki Olesios tėvų buvo daugiau nei valanda kelio pėstute. Visus smulkiuosius buvau išleidęs dovanėlėm. Alkanas ir sustiręs iš šalčio žingsnis po žingsio pagaliau pasiekiau šviesas. Vaikščiojimas veikė kaip meditacija. Kai medituoti nusibodo galvojau apie laikinumą ir gyvenimo prasmę, kodėl jis toks velniškai trumpas? Nors visi kartojo, kad viskas dar tik prieš akis... jaučiausi nemažai palikęs ir už nugaros. Nuo tos dienos, kai atsikraustėme į Vilnių nebuvo laiko nuobodžiauti. Vilnius: miestas, kaip sapnas, miestas, kaip vaiduoklis, Visatos subinė Gavelio žodžiais. Kartais jauti, kad kūriniuose lokacija – pasyvi, nedalyvaujanti personažų gyvenimuose, svarbi tik tiek, kad joje kažkas įvyksta. Tačiau, ne Vilnius, Vilnius ne toks, jis gyvas, kvėpuojantis organizmas, skaitant apie Vilnių neretai pagauni save miestu susidomėjęs labiau nei pasakojimu. Šiaip, man Vilnius gražiausias be personažų... tik tuščios gatvės ir skersgatviai, trupančios arkos ir manieringai bortais vaikštančios katės.

Kur buvai? – užsipuolė Olesia man dar nespėjus nusiauti, - Mes jau pavakarieniavome.

Susitepsiu sumuštinį.

Liūdi?

Kodėl?

Paskutinis vakaras.

Toks buvo susitarimas, - pakabinau striukę, - O tu?

Ką aš?

O tu, ar liūdi?

Galbūt, - atsisėdo prie pianino ir atkėlusi dangtį pradėjo skambinti taip tyliai kone be garso.

Kur tėvai?

Perka eglutę, - pradėjo groti drąsiau, - taupo. Kiekvienais metais šitaip. Sako, kad prieš pat šventes jos - pigesnės.

Kūčių rytą mane prikėlė anksti. Nuo eglės namai kvepėjo mišku. Olesios mama virtuvėje malė aguonas ir ruošė dvylika patiekalų. Olesia tvarkė namus, pamačiusi, kad budinuosi praeidama pakuteno basas pėdas.

Nusiprausęs pasiūliau padėti, tačiau visi buvo pasiskirstę darbus. Ruošimasis buvo jų šeimos tradicijos dalis. Nusprendžiau, kad puikus metas pasišalinti. Susidėjau daiktus ir pakišęs dovanėles po eglute priėjau atsisveikinti. Susigraudinau, kai išlydėdami jie apsupo mane šeimynišku glėbiu. Net tėvas ir tas apkabino moteris spausdamas mane viduryje.

Ačiū, - padėkojau braukdamas ašarą.

Žadėjau Meilei tave parvežti, ar tikrai grįši pats? – dvejojo tėvas.

Grįšiu, noriu pravėdinti galvą.

Kad ten a tep, a tep vėjai, - bandė pajuokauti.

Prieš sėsdamas prie šventinio stalo turėjau sutvarkyti dar kelis ramybės neduodančius reikalus, todėl ilgai nedelsęs palikau Olesios tėvų namus, per pastaruosius mėnesius iš dalies tapusius ir manaisiais. Atsisveikindama Olesios mama priminė, kad visada esu laukiamas.

Kas manęs tikrai nelaukė tai Mykolas. Durų akutę uždengiau su rankomis megztais naujagymio batukais, kuriuos įsigyjau turguje iš pagyvenusios močiutės. Išrinkau baltus.

Ką čia veiki?

Matai balti, taikos batukai.

…

Miša, atsiprašau. Buvau idiotas. Žinai, kad man nieko nėra svarbiau už mudviejų draugystę. Pasišikau, prisiimu visa kaltę. Noriu pasitaisyt. Jei reikia laiko pagalvoti… lauksiu, kiek reikės, bet taip lengvai nepasiduosiu… - kalbėjau užsivedęs nulenkęs galvą, kaip ir pridera atgailaujančiam.

Mykolas žvilgterėjo, ar nieks nesiklauso ir žengtelėjęs žingsnį arčiau manęs privėrė sau už nugaros duris. Ir vėl nesumečiau, ko tikėtis, šioje laiptinėje jau ne kartą buvau pasiruošęs ridentis laiptais į apačią.

Žengė dar žingsnį, jutau kaip alsavo į veidą, užuodžiau česnaką, nuo ryto buvau nevalgęs ir jutimai suaštrėjo. Jei nenustums tikrai paprašysiu, kad išneštų ką nors užkąst. Tikiuosi Motina bus paruošusi, kokių nors vaišių. Ir kisieliaus…

Alio, dar čia? – sugrąžino į realybę.

Taiptaip… tik mažumėlę praalkau/…

Kas?

Ne, nesvarbu.

Taip ir pagalvojau, - neatsitraukė nuo veido, - bijai?

Gal kažkiek, - prisipažinau, nesimaiviau, kad esu didelis vyras, visgi atėjau atsiprašyt.

Nebijok, - atsitraukė, - norėjau pagasdint. Nemeluosiu, kol buvai išvažiavęs mėgavausi laiku su Monika, dviese. Supranti?

… - linketėljau, realiai nebuvo, ko nesuprast.

Įniršau, kai sužinojau, kad vėl tenka ja dalintis, ypač po to, kai sutarėme kurti šeimą.

Kurti šeimą. Netekau žado. Nieks mūsų metuose taip nekalbėjo. Klasėje buvo bendraamžių, kurie mergoms dar tampė kasas ir kilnojo sijonus. Čia buvo kitas lygis.

Po švenčių ruošėmės patys tave susirast.

Faina.

Jooo… tėvai grįžę… žinai. Supažindinau su Monika, papasakojom viską, - švelniai kumščiu mušdamas į sieną dėstė, jaudinosi, - nuėjau ir pas Monikos patėvį. Paprašiau rankos, kaip pridera, viską.

Pisi protą? – negalėjau patikėti.

Atvečiaju. Bus veselė, tai va…

Stvėriau draugą glebin ir stiprai apkabinau vos vos kilstelėdamas į orą.

Mykolai, tai bent naujienos!

Tai jo, norėjom kartu su Monika, bet kadangi jau esi čia, tai pakviesiu dabar. Atvarysi?

Ar atvarysiu?!

Tai duosi tuos batukus? Galėjai kojines ar, kokį Impulse deziką Monikai paimt, - traukė per dantį.

Kaip Monika?

Normaliai, verkia, kad negali tūsint ir, kad šūlėj chebra pizdavojasi, bet vienam balvonui jau įpisau į charę, tai laiko klausimas, kada ir kiti nusiramins.

Perduok linkėjimus, gražių švenčių, - sumušėm rankom, - zajebys, kad... „kuriat šeimą“.

Nebuvau tikras, kaip nusigausiu iki Pašilaičių, nebent zuikiu. Vakarėjančiu rajonu stotelės link ėjau palaimingai išsišiepęs. Sausas sniegas girgždėjo po kojomis, vienas po kito žiebėsi žibintai. Sniegas žiba, tai – raganos kaulai… pasakos žodžiais vaikystėje šiurpindavo Motina. “… tik šiaip” mintyse prisiminiau Monikos ištartus žodžius, kai kadrino vos susipažinus. Negalėjau patikėti sparčia įvykių raida. Džiaugiausi draugų laime. Gal kiek pavydėjau? Šeimos dar nenorėjau, tik žmogaus, kuris mato mane ir priima tokį, kiek dvasiškai apdaužytą, aplamdytais šonai, tačiau nuoširdžiai besigailinį ir trokštantį pasitaisyti. Žmogaus su kuriuo būtų linskma ir jauku būti… kuris, toks pat nesiekiantis tobulumo, o kaskart tiesiog besistengiantis pasielgti kažkiek geriau. Bandantis būti geresniu žmogumi…

Troleibusas buvo tuščias. Daugiabučių languose žybčiojo lempučių girliandos. Papūčiau šilto oro ir ant stiklo pirštu nupiešiau širdutę, tada ją persmeigiau Kupidono strėle. Nutryniau rankove, papūčiau dar kartą ir jau buvau bepiešiąs necenzūrinius simbolius, kai švelnus moters balsas informavo: Žemynos stotelė.

Gražių švenčių, - iššokdamas palinkėjau ir pats sau pagalvojau, koks šaunuolis. Pavyzdingas jaunuolis, ką tik pusę miesto pravažiavo zuikiu, bet palinkėjo gražių švenčių.

Na štai, - mintyse ištariau nužvelgdamas Pašilaičius, kaip mažylis Simba nužvelgė savo valdas nuo aukšto skardžio, - mano karalystė. Priprasiu, dar meteliai, o tada, susirasiu darbą ir gūžtelę (ar kambarį barakuose) kitąpus Neries, arčiau mylimos Vilnelės.

Stovėjau šykščiai apšviestoje laiptinėje prie buto durų, pametęs raktus. Minutėlę lukterėjau prieš pastuksendamas. Viduje buvo ramu, jaučiausi pagaliau susitaikęs ne tik su aplinka, bet ir su savimi. Duris atidarė Motina ir peržengęs slenkstį pagaliau grįžau namo.

Čia istorija galėtų ir pasibaigti. Tačiau apvogčiau skaitytoją nepasidalindamas visais dvylkia Motinos suruoštų patiekalų, tai...

Prašau prie stalo, - šypsodamasi pakvietė, - pačiu laiku, laužysime plotkelę. Beje, tau atkeliavo siuntinys iš Prancūzijos.

Tikrai? – išsišiepiau, tiksliai žinojau nuo ko.

Paduosiu vėliau, nusiplauk rankas, laukiame tavęs...

Nusimesdamas kuprinę pamačiau kelias poras svetimų batų. Vieni spėjau – Nijolės, Motina nepaliktų jos vienos, be senų romanų ir mudviejų daugiau nieko neturėjo. Likusieji buvo neišspręsta mįslė, tik spėjau šurmulyje išgirdęs šventiškai nusiteikusio Petro balsą.

Vonia kvepėjo šveitikliais persimaišiusiais su vyriškais kvepalais. Plaudamas rankas pradėjau nerimauti: o, gal bus susiradusi, kokį kadrą? Buvau atitolęs nuo Motinos gyvenimo aktualijų.

Viskas, gana, prisigalvot, - pasirėmęs į kriauklę pasakiau atvaizdui veidrodyje, tada kelis kartus apsišlaksčiau veidą vėsiu vandeniu ir apsisausinęs ryžtingai žengiau iš vonios tiesiai į... – Viktorija?

Tai bent istorijos vingis... nuo pasukutinio mudviejų susitikimo Viktorija buvo kiek pasikeitusi: plaukai paaugę, tvarkingai sušukuoti, akys švelniai paryškinos tušu, dailiai išraudusiais skruostais. Spėjau pastebėti, kad po prigludusia palaidine dėvi liemenėlę. Ji nebepriminė berniuko, priešingai - net labai simpatišką mergaitę.

Gražiai atrodai, - išlemenau.

Ačiū, - nuleido akis, skruostai degė raudoniu, kaip tądien, kai paėmęs už užpakalio įstūmiau į pakeleivingą fūrą.

Kaip... kodėl... – smegenys lūžinėjo, kaip kompiuteris negebantis apdoroti informacijos.

Vaikai! – iš kambario pakvietė Motina.

Tuoj! – atsakiau, išgaravo ir ramybė, ir alkis, norėjau persimesti Viktoriją per petį ir užsinešęs ant stogo kalbėtis visą naktį, - Gaila, ne vasara...

Kodėl?

Žinai, kad čia galima užsilipti ant stogo?

Lauke minus dešimt.

Viktorija, - paėmiau jos rankas ir atsitraukęs grožėjausi, kaip močiute senai matytais anūkais, žvilgsniu tarsi sakydamas: vaje, kaip užaugai.

Vaikai! – pakartojo Motina, tik šįsyk, kiek rūsčiau.

Eime, - paskatino Viktorija, - juk mama taip stengėsi ruošdama visiems šventę.

Kokia ji faina, kaip galėjau to nepamatyti iš karto? Buvau aklas, aklas kvailys. Virpėjau negalėdamas paslėpti jaudulio. Spirgėjau džiaugsmu tarsi vaikas išpakavęs išsvajotą Kalėdinę dovaną. Gal net, kaip šunytis: myžčiojau iš pasitenkinimo, vizginau uodegėlę ir amsėjau iš tos didelės krūtinėje ledus tirpdančios laimės.

Kas? – nusišypsojo ir aš įkritau į jos skruostų duobutes.

Negaliu patikėti ir tiek.

PABAIGA

*The Doors „The End“ (1967)

**Foje “Sugrįžk“ (1994)

***Depeche Mode „Enjoy The Silence“ (1990)

****Whitney Houston The Bodyguard (1992)